Kokia musė įkando?

Kokia musė įkando? sakoma, jei kas be aiškios priežasties yra suirzęs, priekabus, blogos nuotaikos. Seniau tikėta, jog į muses, sparvas ar kitus vabzdžius gali įsikūnyti velnias; įkandęs žmogui ar įlindęs jam į nosį, ausį ar burną, velnias priverčiąs žmogų keistai elgtis.

Klysti žmogiška

Klysti žmogiška (lot. Errare humanum est) reikia pakančiai žiūrėti tiek į kitų, tiek į savo klaidas. Posakio autorius – romėnų politikas, filosofas ir oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.): Cuiusvis hominis est errare, nullius nisi insipientis in errore perseverare ‘bet kas gali klysti, tačiau klaidos laikosi tik beprotis’. Krikščionybės laikais teologas ir filosofas šv. Augustinas (Aurelius Augustinus, 354–430) šį posakį perfrazavęs taip: Humanum fuit errare, diabolicum est per animositatem in errore manere ‘klysti žmogiška, bet atkakliai laikytis klaidos – velniška’; augustiniškoji formuluotė ilgainiui buvo sutrumpinta iki tokios: Errare humanum est sed perseverare diabolicum ‘klysti žmogiška, bet užsispirti – velniška’.

Klientas visada teisus

Klientas visada teisus (angl. The customer is always right) nereikia ginčytis su klientu ar pirkėju; reikia tenkinti visus jo reikalavimus ar kaprizus – toks esąs pagrindinis įmonės ar parduotuvės konkurencijos principas. Šis šūkis nuo 1924 m. buvo amerikiečių kilmės britų prekybos magnato H. Selfridžo (Harry Gordon Selfridge, 1858–1947) prekybos tinklo parduotuvėse Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Panašų lozungą – „Klientas niekada nebūna neteisus“ (pranc. Le client n’a jainais tort) turėjo viešbučių tinklas Ritz, priklausęs šveicarui C. Ricui (César Ritz, 1850–1918).

Kito akyje krislą įžiūri, o savojoje rąsto nemato

Kito akyje krislą įžiūri, o savojoje rąsto nemato – sakoma, kai kas nors ima smerkti kito smulkias ydas, pats turėdamas kur kas didesnių. Palyginimo autorius – Kristus, viename iš savo pamokslų skatinęs neteisti kitų: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? / Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip pašalinti krislelį iš brolio akies“.

Kišti nosį kur nereikia

Kišti nosį kur nereikia – neprašytam kištis į kitų reikalus, įkyriai domėtis svetimais privačiais dalykais. Posakis kilęs, apibūdinant gyvūnų apsiuostinėjimą rujos metu, pagal vok. Die Nase in jeden Dreck stecken ‘kišti nosį į kiekvieną mėšlą’.

Kišti galvą į smėlį

Kišti galvą į smėlį – apsimesti nematančiam blogybių ar pavojaus. Posakis atsirado iš tikėjimo, jog pajutęs pavojų, strutis kiša galvą į smėlį, kad nebematydamas grėsmės, pasijustų saugus. Iš tikrųjų stručiai pavojaus atveju ištiesia kaklą ant žemės, kad taptų mažiau matomi, tačiau patys akylai stebi aplinką. Į smėlį stručiai kartais įkiša galvą tik valydamiesi nuo parazitų.

Kinų siena

Kinų siena – a) Didžioji kinų siena Kinijos šiaurėje; b) neįveikiama kliūtis ar užtvara. Didžioji kinų siena pradėta statyti maždaug 220 pr. m. e., nors jos užuomazgų randama V a. pr. m. e. Siena buvo skirta šaliai apsaugoti nuo klajoklių (daugiausia mongolų, mandžiūrų) puldinėjimų. Statyta ir vėliau; su visomis atkarpomis ji yra maždaug 6700 km ilgio. Sienos aukštis 5-8 m.

Kinų raštas

Kinų raštas – apie ką nesuprantamą ar neaiškų. Kinų raštą sudaro keletas tūkstančių hieroglifų, susiformavusių daugiausia iš senųjų piktogramų (piešinių ir simbolių rašto).

Kiekvienas turi nešti savo kryžių

Kiekvienas turi nešti savo kryžių – apie susitaikymą su individualiais gyvenimo sunkumais, kurie esą likimo skirti. Posakis grįstas Naujojo Testamento pasakojimais apie myriop nuteistą Kristų, nešusį jam skirtą kryžių į savo bausmės vietą. Apie būsimas kančias ir smurtinę savo mirtį Kristus žinojęs iš anksto, apie tai yra užsiminęs ir savo mokiniams, tačiau nesistengęs koreguoti likimo, nes laikęsis jam žinomo scenarijaus, to kas buvo numatyta jo tėvo Dievo (Jahvės) ir pranašų. Kryžiaus nešimo metaforą Kristus vartojęs ir savo kalbose: „Jėzus pasakė visiems: ‘Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi’. Taip pat žr. Kryžiaus keliai.

Kiekvienas yra savo laimės kalvis

Kiekvienas yra savo laimės kalvis (lot. Suae quisqe fortunę faber est) laimė priklauso nuo paties žmogaus, jo veiklos ir elgesio. Posakio autorystė skiriama romėnų politikui Apijui Aklajam (Appius Claudius Caecus, ~340–273 pr. m. e.), palikusiam pirmąją lotyniškai užrašytą kalbą, kalendorių, nutiesusiam garsųjį Via Apia kelią iš Romos į Kapują, taip pat pirmąjį Romos akveduką.

Kiekvienam – savo

Kiekvienam – savo (lot. Suum cuique) kiekvienam priklauso tai, ko jis nusipelnęs. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.): suum cuique pulchrum est ’kiekvienam savo yra gražiausia’. Romėnų teisininkas Ulpianas (Domitius Ulpianus) šį posakį įtraukė į teisinį principą: ‘gyventi dorai, nieko nežeisti, kiekvienam duoti tai, kas jam priklauso’. Ilgainiui posakis įgavo platesnį, ne vien juridinį kontekstą. XX a. viduryje šį posakį liūdnai išpopuliarino naciai, iškabinę jį virš Buchenvaldo mirties stovyklos vartų (vok. Jedem das Seine).

Kiekviena valdžia – nuo Dievo

Kiekviena valdžia – nuo Dievo – apie paklusnumą valdžiai, susitaikymą su jos daromomis neteisybėmis. Perfrazuota iš Naujojo Testamento Pauliaus laiško romiečiams: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą“.

Kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip

Kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip (rus. ‘visos laimingos šeimos panašios, kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip’) sakoma patariant netaikyti nedarnioms ar iširusioms šeimoms vieno vertinimo standarto. Posakis paimtas iš rusų rašytojo L. Tolstojaus (1828–1910) romano „Ana Karenina“, vaizduojančio nelaimingą Anos santuoką, dar sukomplikuotą meilės trikampiu, ir tragišką herojės žūtį.

Kiek žmonių, tiek nuomonių

Kiek žmonių, tiek nuomonių (lot. Quod capita, tot sensus ‘kiek galvų, tiek protų’) sakoma, kai sunku prieiti bendrą nuomonę. Perfrazuota iš romėnų poeto Horacijaus (Quintus Horatius Flaccus, 65–8 pr. m. e.) „Satyrų“.

Ketvirtoji valdžia

Ketvirtoji valdžia (angl. The fourth power) politinė žiniasklaida. Demokratinėje visuomenėje yra trys nepriklausomos valdžios: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisėsauga. Kadangi žiniasklaida turi didžiulę įtaką rinkėjams ir pirmųjų trijų valdžių kontrolei, ją vadina ketvirtąja valdžia.