Pasakojimai

Pasakojimai – tai tikroviški tautosakiniai tekstai proza. Šis žanras egzistuoja ties tautosakos ir paprasto, kasdieninio, buitinio kalbėjimo riba. Tautosakiniais kūriniais juos laikyti leidžia tai, kad jie, nors ir neilgai ar tik tam tikroje aplinkoje, pvz., šeimoje, būdavo kartojami, t.y. egzistavo nors minimali jų tradicija. Juose taip pat dažniausiai kalbama apie nepaprastus praeities įvykius, kaip ir sakmėse (ypač padavimuose), tiktai konkretumo, realumo, buitiškumo juose daug daugiau, o stebuklinis, antgamtinis atspalvis praktiškai nunykęs. Pasakojimai turi nemenką pažintinę, istorinę vertę, nes būdami konkretūs, dažnai pagrįsti asmeniniais pasakotojo įspūdžiais ar patirtimi, vis dėlto pateikia tam tikrą tipišką, apibendrinantį reiškinių ar faktų vertinimą.
[Daugiau...]

Pasakos apie gyvūnus

Pasakos apie gyvūnus – tai paprastos struktūros archajiški kūrinėliai, kurių pagrindiniai veikėjai yra gyvūnai ir augalai (paukščiai, žuvys, ropliai, vabzdžiai, medžiai, grybai ir kt.). Iš pradžių buvo sekami maginę reikšmę turintys trumpučiai kūrinėliai apie gyvūnus – genties pradininkus ir globėjus. Ilgainiui, netekę maginės reikšmės, tapo trumpais didaktinio pobūdžio pasakojimais apie gyvūnus, kuriais norėta atspindėti bendruomenės elgesio normas. Dažniausiai pasakos sekamos apie kelis pamėgtus gyvūnus ar paukščius: lapę, vilką, šunį, katiną, gaidį, mešką ir kt. Pasakose atsispindi ir tikrosios šių gyvūnų išorės ar elgesio ypatybės (kiškio bailumas, lapės gudrumas, vilko plėšrumas ir t. t.). Tačiau, norint akcentuoti šioms pasakoms būdingą komizmą, gyvūnų pasaulis tapatinamas su žmonių gyvenamąja aplinka, gyvūnams priskiriami žmogiški bendravimo įpročiai.
[Daugiau...]

Pasakos apie velnią

Pasakos apie velnią – tai nedidelės apimties, nesudėtingos struktūros kūriniai, kuriuose pasakojama apie žmogaus ir velnio ar berno ir pono konfliktus, varžybas ar drauge atliekamas užduotis. Išaukštinamas paprasto žmogaus sumanumas ir gudrumas, sugebėjimas pasijuokti iš neva pranašesnio priešininko. Šioms pasakoms būdingas stiprus komizmas. Komiškai interpretuojami žmonėms natūralūs ir įprasti veiksmai, kurių nesugeba suprasti ir pakartoti velnias, juokiamasi iš savitai atliekamų užduočių ar varžybų sąlygų.
[Daugiau...]

Pasakos be galo

Pasakos be galo – tai savitos trumpos pasakėlės, sudarytos dažniausiai iš vieno motyvo, kurį galima kartoti kiek nori. Motyvas neišplėtotas, sudarytas iš vieno veiksmo ar situacijos. Pasakos pradžią ir pabaigą jungia žodis arba sakinys, kartais tik ritmas, kuris leidžia pasakotojui pradėti pasaką iš naujo. Pasakomis be galo stengiamasi sukelti vaikams nuobodulį, kad jie liautųsi prašę pasakų.
[Daugiau...]

Legendos

Legendos – tai kūriniai apie Dievo, Kristaus ir įvairių šventųjų keliones po žemę, jų santykius su žmonėmis, moralinis žmonių elgesio vertinimas. Legendos yra vėlyvesnės kilmės nei kitos pasakų rūšys. Siužetai kildinami iš religinių pasakojimų apie Dievą ir šventuosius. Juokingiems tradiciniams liaudies pasakojimams buvo pritaikomi nauji, krikščioniškos kilmės personažai ar komiškai atpasakojamos šventųjų gyvenimo istorijos, per pamaldas girdėtos bažnyčiose. Ilgą laiką liaudies žodinėje tradicijoje gyvavusios legendos įgijo nemažai pasakų turinio ir formos bruožų. Todėl jos vadinamos ne legendomis, o pasakomis-legendomis, tuo pabrėžiant jų ryšį su liaudies tradicija. Šioms pasakoms būdingas žaismingas įvykių pateikimas, jos neturi nusistovėjusios pradžios ir pabaigos.
[Daugiau...]

Patarlės ir priežodžiai

Patarlės – tai pastovūs vaizdingi apibendrinamojo pobūdžio posakiai, gyvuoją tradicijos būdu. Patarlėmis neretai ko nors pamokoma, patariama. Jos sudaro sintaksiniu atžvilgiu baigtą sakinį:
[Daugiau...]

Romansai

Romansai – tai vėlyvos kilmės liaudiškos ar individualios kūrybos lyrinė sentimentali daina. Lietuvių folklorinėje tradicijoje romansas įsitvirtino XIX a. antrojoje pusėje – XX a. Jo atsiradimas siejamas su stiprėjančia miesto kultūros įtaka. Romanso išpopuliarėjimą bei apibrėžtą jo tematiką lėmė naujas mąstymo tipas, pasikeitęs žmogaus požiūris į aplinką, visuomeninės ir individualios savimonės santykis. Šio tipo dainose vyrauja meilės ir gamtos lyrika. Jų vaizdavimo objektas – individualus jausmas. Pagrindinė romanso tema – laiminga arba nelaiminga meilė. Pasitelkus melodramatiškus motyvus, perdėtą jausmingumą, romantizuotus aprašymus, šios temos konkretizuojamos, kai apdainuojamos įsimylėjėlių svajonės, susitikimai, ilgesys, išsiskyrimas, meilės kančios, išdavystė. Nemažą dalį sudaro vadinamieji žiaurieji romansai. Tai siužetinės dainos, turiniu artimos baladėms. Jų svarbiausios situacijos – nužudymas ar nusižudymas iš meilės. Šios dainos įtaigumo pasiekia išnaudodamos dramatiškus, tragiškus atsitikimus. Kilmės požiūriu romansai nelygiaverčiai. Vieni yra artimesni tradicinėms liaudies dainoms ir savitai pratęsia meilės dainos raidą individualizmo, jausmingumo link. Vėlyvųjų romansų poetika daug labiau nutolusi nuo klasikinio stiliaus dainų ir sietina su literatūriniais tekstais. Kaip ir kitos vėlyvos kilmės individualaus stiliaus dainos romansai gyvavo ir plito žodiniu bei rašytiniu būdu (per sąsiuvinius, atminimų albumus, dainynėlius).
[Daugiau...]

Šeimos dainos

Šeimos dainos – taip pavadintos apibrėžtos funkcijos neturinčios dainos apie šeimos narių ir artimųjų santykius, neįėjusios į vestuvių ir krikštynų dainų grupes. Šios dainos, kaip ir meilės, karinės-istorinės ir dar kai kurios kitos, išskirtos tematikos pagrindu. Jose kalbama apie gyvenimą tėvų namuose tarp brolių ir seserų, rengimąsi vesti, nuotakos rinkimąsi, vyro ir žmonos santykius bei sunkią marčios dalią. Šeimos dainų grupei taip pat priklauso mirties, našlystės ir našlaičių tematikos dainos. Tokia tematika šeimos dainas susieja su vestuvių, darbo, meilės, moralistinėmis dainomis, daugelis našlaičių dainų motyvų artimai siejasi su laidotuvių raudomis. Tik visos šios grupės kartu atspindi bendrąją šeimos gyvenimo tematiką liaudies dainose. Kaip gan vientisa šeimos dainų grupelė išsiskiria dainos apie ištekėjusios sesers ir jos brolių santykius (ši tematika populiari tik rytų Lietuvoje).
[Daugiau...]

Senoviniai lietuvių valandų pavadinimai

Senovėje lietuviai 24 paros valandas vadino šiais pavadinimais:
[Daugiau...]

Situaciniai pasakymai

Situaciniai pasakymai. Šie trumpųjų pasakymų grupės tekstai anksčiau vadinti juokavimais. Tačiau juokavimo, humoro galima rasti visuose šios tautosakos rūšies žanruose, išskyrus maginės paskirties tekstus. Todėl netikslaus pavadinimo buvo atsisakyta. Pasirinktas situacinių pasakymų terminas taip pat nepakankamai tikslus, nes neapibrėžtas. Šiam žanrui skiriami tekstai labai įvairūs, skiriasi tiek forma, tiek vartojimo tikslais. Vis dėlto visiems jiems bendra tai, kad jie yra tradiciniai, sakomi ar replikuojami šnekant savaime susidarius konkrečiai situacijai. Jie neturi tokios apibendrinančios reikšmės, kaip patarlės ir priežodžiai, bet, kad būtų ištarti, jiems nereikia specialių aplinkybių, kaip užkalbėjimams, žaidimams, skaičiuotėms ar mįslėms.
[Daugiau...]

Skaičiuotės ir skaičiavimai

Skaičiuotės – trumpi ritmiški kūrinėliai, pagal kuriuos žaidžiant pasiskirstoma, kam teks gaudyti, nežiūrėti ar pan. Jos priskiriamos vaikų tautosakai. Vaikai dažniausia stovi ratu, vienas iš jų, skanduodamas žodžius, rodo paeiliui į kiekvieną žaidėją; ties kuriuo ištariamas paskutinis skiemuo arba žodis, tas išeina iš rato.
[Daugiau...]

Šokių, ratelių, žaidimų dainos

Šokių, ratelių, žaidimų dainoms būdingas teksto, melodijos ir judesio sinkretiškumas. Šių dainų tekstai nevienodai glaudžiai susijęs su choreografiniu judesiu: vienų jų turinys daugiau ar mažiau nuosekliai vaizduojamas veiksmu, kitų šokių bei žaidimų judesiai neiliustruoja teksto, tačiau patys judesiai visuomet yra suderinti su dainos ritmu. Dainos, dainuojamos šokant ir žaidžiant, dažniausiai yra greitesnio tempo nei kitos dainos. Paprastai tai vieno ar kelių posmų tekstai, kurie šokant daug sykių kartojami. Tarp šių dainų pasitaiko lyrinių, humoristinių ir talalinių tipo kūrinių. Jų tematika įvairi: apdainuojami jaunimo santykiai (meilė, rinkimasis), buitis, ūkinė veikla (augalo sėjos, augimo, pjovimo imitacija), gamta (darželis, gėlės, gyvūnijos ir augmenijos pasaulis). Dalis dainų teminiu bei funkciniu požiūriu artimai susijusios su kitais dainų (kalendorinių apeigų, darbo, vestuvių, karinių-istorinių) žanrais, o kartais net įsiterpia į šių žanrų dainas. Šokių, žaidimų ir ratelių paskirtis nevienoda. Antai rateliai, ypač išpopuliarėję XX a., yra grynai pramogos dalykas. Juos eidavo vakarėliuose, pasilinksminimuose. Tuo tarpu kai kurie šokiai ir žaidimai kadaise turėjo apeiginę, kultinę paskirtį ir tik ilgainiui įgijo pasilinksminimo funkciją.
[Daugiau...]

Stebuklinės pasakos

Stebuklinės pasakos nuo kitų pasakų skiriasi santykiu su tikrove, menine išraiška, fantastikos pobūdžiu. Jose pasakojama apie kovą su nepaprastais priešininkais, ypatingus sugebėjimus ir magines priemones, vedybas su gyvūno pavidalą turinčiu sutuoktiniu, stebuklingus virsmus, keliones į kitą pasaulį ir pan. Stebuklinėse pasakose gausu archaiškos pasaulėžiūros, senovinių tikėjimų ir papročių, realaus šeimos gyvenimo atspindžių. Stebuklinės pasakos fantastikai būdinga, kad herojus veikia neribojamas tikslaus laiko ar vietos, jokio konkretumo. Lietuvių pasakų veikėjai dažniausiai bevardžiai, pabrėžiamas tik jų statusas šeimoje ir bendruomenėje (karalius, trečias brolis, našlaitė ir t.t.). Į veikėjų charakterius taip pat beveik nesigilinama, užsimenama tik apie pagrindinius žmogiškus bruožus, pvz., išmintį ar kvailumą, dosnumą ar šykštumą, kurie turi įtakos vienam ar kitam veikėjo poelgiui. Tačiau būtinas akcentas – tikslingai suformuojamas teigiamas ar neigiamas klausytojo požiūris į atskirus veikėjus. Pagrindinė stebuklinės pasakos funkcija – meniškai iliustruoti bendruomenės elgesio normas ir siekius.
[Daugiau...]

Šūksniai

Šūksniai – tai labai savitas trumpųjų pasakymų žanras. Juos smulkiau galima skirstyti į prekių gyrimus, užšaukimus bei piemenų šūksnius. Prekių gyrimai bei užšaukimai vartoti praktiniais tikslais. Jie labai priklausė nuo kūrėjų individualybės ir beveik neplito kaip variantai. Ilgą laiką jie apskritai nelaikyti tautosaka, todėl tekstų užrašyta mažai.
[Daugiau...]

Sutartinės

Sutartinės – tai polifoninės sandaros (muzikinės faktūros tipo) dainos, instrumentinė muzika, atliekama daudytėmis, ragais, skudučiais, kanklėmis. Tai taip pat yra ir liaudies meno stilius, sinkretinio meno forma, kurioje organiškai susilieja žodis (tam tikra poetinė forma), muzika (vokalinė ir instrumentinė) bei šokis. Būdingiausia vokalinių sutartinių tekstų savybė yra ta, jog dažniausiai (išskyrus tik tam tikro atlikimo būdo, vadinamose dvejinėmis) jis yra ne simultaninis, t. y. vienu metu kartu skamba du (naujoviškose sutartinėse ir daugiau) skirtingi tekstai. Sutartinių randame tarp daugelio dainų žanrų bei funkcinių teminių grupių: vestuvių, darbo, kalendorinių, karo, šeimos, vaišių ir kitų, tad sutartinių tematika iš esmės yra ta pati kaip ir ištisinių (t. y. ištisinio teksto) dainų, ir tai leidžia manyti, jog sutartinės ilgus amžius gyvavo kartu su kitokiomis dainomis. Kai kurie motyvai stipriai pabrėžti vien tik sutartinių tekstuose: slėpimosi po ąžuolu nuo lietaus, svyrančios ant darželio svirties, karo istorinių sutartinių motyvas apie Sudaitį ir kt. Sutartinėse beveik nepasitaiko ištisinių dainų priedainių bei garsažodžių. Ir atvirkščiai, sutartinių priedainiai (viena iš svarbiausių meninių priemonių), ypač išplėstiniai, nepasitaiko ištisinėse dainose. Yra tik keletas bendrų ištisinėms dainoms ir sutartinėms garsažodžių: lylia, tūta ir dar keli. Sutartinių tekstai dažniausia labai fragmentiški, jose kur kas rečiau nei ištisinėse dainose plėtojama siužetinė linija, kalba yra lakoniška, mintis neišplėtota.
[Daugiau...]

12 puslapis iš 87« Pirmas...891011121314151617...Paskutinis »