Erzinimai – tai vaikų tautosakos dalis, dažniausia piemenų kūrybinės energijos išraiška, kylanti iš polinkio šūkauti, erzintis. Erzinimais išliejamas įtūžis, panieka, kartais pajuokiamas bailesnis ir silpnesnis, kartais reaguojama į kitų ydas, blogybes, kartais tiesiog žaismingai improvizuojama, parenkant panašiai į vardą ar vietovės pavadinimą skambančius žodžius. Pasišaipoma ir iš tautybės. Erzinimus paprastai garsiai šaukia arba dainuoja vienas ar visa grupė vaikų, tekstas neretai palydimas judesiais, pvz., į erzinamąjį rodoma ranka. Kai kada erzinami ir nemėgstami suaugusieji.
[Daugiau…]
|
||||||
|
Etiologinės, arba pasaulio kūrimo sakmės – tai kūriniai, pasakojantys apie tam tikrų universalių dalykų – gamtos objektų, visuomenės reiškinių ir pan. – kilmę, arba atsiradimą. Pasak L. Saukos, „tai pramanyta gamtos istorija, kurią žmogus sukūrė, aiškindamasis pirmapradės kilmės paslaptis“. Šioms sakmėms dažnai būdingas religinis pobūdis, sąsajos su krikščionybe ar populiariais liaudies tikėjimais. Formulinės (arba grandininės, kumuliatyvinės) iš kitų pasakų išsiskiria savita forma: joms būdingas tam tikrų žodinių konstrukcijų arba formulių kartojimas. Kas kartą pakartojant įvedamas naujas veikėjas, aplinkybė ar detalė. Dažniausiai pasakojama apie įvairius gyvulių, paukščių ar žvėrių nuotykius, fantastinius įvykius. Paprastai menkos ir visiškai nereikšmingos priežastys sukelia nesibaigiančią dramatiškų įvykių ir komiškų jų pasekmių virtinę. Įvykiai hiperbolizuojami, paradoksalūs, dažnai alogiški. Nuolatinis formulių kartojimas pasaką paverčia tiradiška, tačiau lemia ir jos išbaigtumą bei darną. Garsų pamėgdžiojimai – tai trumpi, kartais eiliuoti kūrinėliai, kuriais imituojami įvairių gyvūnų balsai, taip pat darbo įrankių, muzikos instrumentų, gaminamų valgių ir pan. skleidžiami garsai. Gyvosios ir negyvosios gamtos garsai pakartojami žmonių kalba, išlaikant atitinkamus sąskambius. Manoma, kad tai labai senas ištakas turinti liaudies kūryba. Giesmės – jų tekstai yra autoriniai, t.y. išversti iš kitų kalbų (lotynų, vokiečių, lenkų) arba individualios kūrybos. Kai kurių liaudyje paplitusių tekstų kilmė nėra aiški. Dauguma giesmių plito iš giesmynų pradedant XVI a., tačiau plisdamos tarp beraščių, mažaraščių žmonių, kito, varijavo – dažniausiai trumpėjo, paprastėjo, įgijo tautosakos tekstams artimų bruožų. Evangelikų giesmės tokių bruožų turi kur kas mažiau nei katalikų. Dalis seniausių lietuviškų katalikiškų giesmių melodijų yra kilusios iš grigališkųjų, daliai tekstų buvo pritaikytos liaudies dainų melodijos, giesmėms muziką kūrė žinomi ir mažiau žinomi kompozitoriai. Visos senųjų katalikiškų giesmių melodijos turi ryškių Lietuvos regionų liaudies dainų melodikai būdingų bruožų. Katalikiškos liaudiškos giesmės giedamos per laidotuves, mirusiojo minėjimus („keturnedėlį“, metines), gavėnią, Gegužinę („Mojavą“), per bažnytines šventes, atlaidus ir kitomis progomis. Giedami ir giesmių ciklai: „Kalvarijos kalnai“, „Rožančius“ (Rožinis), „Dovydo psalmės“. Giesmėmis liaudyje vadinamos (tad paprastai giesmėms priskiriamos) ir religinio turinio dainos, dažnai nesusijusios nei su liturgija, nei su bažnytiniu kalendoriumi, o giedamos įvairiomis progomis, buityje („Žėkeli žėkelaiti“, „Ėjo šventas Petras su šventu Povilu“, „Ėjo Marija“ ir kt.). Giminystė – tai du ar daugiau žmonių, susietų kraujo ryšiais. Dabar jau retai kas vartoja senuosius giminystės pavadinimus, visiems gerai žinomi tik patys pagrindiniai – tėvas, motina, sūnus, dukra, žentas, marti ir t.t. Retai kas žino, kokiu vardu vyras gali kreiptis į žmonos brolį ar žmona kreiptis į vyro seserį. Siūlome pasidomėti vedybų giminystės pavadinimais.   (Be įvertinimo) Loading... |  Gairės: Papročiai, Vestuvių papročiai, Vestuvių tradicijos |  Kategorija: Tautosaka |  Peržiūrėta: 505 | Greitakalbės, kartais dar vadinamos greitašnekėmis – tai neilgi, dažniausiai vieno sakinio posakiai, kuriuose pasikartoja keletas sunkiai ištariamų garsų junginių. Humoristinės dainos iš kitų žanrų išsiskiria pabrėžtinu komizmu. Jose vaizduojant bet kuriuos reiškinius, įvykius, sudaromos juokingos situacijos, išryškinami komiškieji jų bruožai. Humoristinių dainų tematika įvairi, tačiau dominuoja buitinės temos. Komiškoje šviesoje parodomi vyro ir žmonos tarpusavio santykiai, jaunimo meilės bei vedybiniai rūpesčiai. Iškeliamos šalintinos žmonių ydos (tinginystė, girtavimas, rūkymas…), šaipomasi iš jų būdo ypatybių (mušeika, pikčiurna, pagyrūnas…), elgsenos, išvaizdos. Dažnai šių dainų objektas yra tam tikro statuso (senis, našlys, senbernis, davatka), luomo (bajoras, ponas, samdinys), profesijos, tautybės (čigonas, žydas, prūsas), atskirų vietovių bei tarmių atstovai. Šiam žanrui priskiriamos linksmos dainelės apie gyvūnų (uodo, voro, žvirblio, ožkos, kiškio) nuotykius. Humoristinės dainos buvo dainuojamos įvairių sueigų, pasilinksminimų metu, tačiau nėra glaudžiai susijusios nei su apeigomis, nei su kuriomis nors buitinėmis tradicijomis. Instrumentinis folkloras yra muzikinio folkloro dalis: folkloras, atliekamas muzikos instrumentais bei patys liaudies (tradiciniai, etniniai, tautiniai) muzikos instrumentai. Jaunimo dainos – tai kaimo jaunuomenės gyvenimą atspindinti poezija. Šios dainos pasitaiko gana archajiškų, netgi mitinius vaizdus išlaikiusių meniškai vertingų tekstų. Vis dėlto, dauguma jų yra vėlesnės negu apeiginės dainos, mažiau nusistovėjusios, laisviau plėtojamos, nors ryškių siužetų ir neturi. Ištisi posmai ar motyvai keliauja iš vienos motyvinės grupės, iš vieno tipo į kitą, susipina su kitų žanrų dainų motyvais. Kalendorinių apeigų dainos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį, pavyzdžiui, atliekant Velykų sūpuoklines dainas, „prašoma“ aukštų linų; nuo Jurginių prasidėjusio rugių, o vėliau ir kitų javų lankymo metu dainuojamos dainos skatino javų augimą, saugojo juos nuo nelaimių. Išskirtini du stambūs kalendorinių apeigų dainų, kaip ir pačių apeigų, ciklai: žiemos ciklas (advento bei Kalėdų dainos, Užgavėnių ir gavėnios dainos); pavasario–vasaros ciklas (Jurginių dainos, Velykų dainos – lalautojų, sūpuoklinės, Sekminių dainos – paruginės bei piemenų sambarių, Joninių dainos). Karinėse istorinėse dainose apdainuojamos kovos su priešais, kareivio dalia, karo tarnyba. Tai visuomenės gyvenimo dainos, kuriose kartais atpažįstami istoriniai įvykiai ir tam tikro laikotarpio realijos. Karinėse-istorinėse dainose dažniausiai vaizduojamas tam tikrų visuomenės sluoksnių (karių, sukilėlių, rekrūtų, tremtinių, partizanų) gyvenimas. Kartais jose apdainuojami patriotiniai žygdarbiai (pavyzdžiui, apie Darių ir Girėną). Karo ir rekrutų raudos – tai išvykstančių į karą ar karo tarnybą (t.y. iš sėslaus, ramaus, uždaro kaimo bendruomenės gyvenimo į nežinią ir galbūt žūtį) apraudojimas. Šios raudos artimai susijusios su laidotuvių raudomis. Keiksmai – formulinio pobūdžio nepasitenkinimo reiškimas ar pikto kam nors lėmimas, susidedąs iš žodžių, turinčių demonišką, šventvagišką, obscenišką ar šiaip įžeidžiamą reikšmę. Keiksmai pagal jų taikymo sritį atsiduria tarp žodžių magijos ir šnekos tautosakos. Tai priklauso nuo emocinio keiksmo intensyvumo, kurį pirmiausia lemia turinys, intencija ir šiek tiek ištarimo intonacija. Krikštynų dainos – vokalinio folkloro kūriniai, atliekami krikštynų apeigų metu. Krikštynų dainų išlikę labai nedaug. Beveik neužrašyta apeiginių krikštynų dainų, skirtų krikštijamo vaiko likimui lemti (tokių dainų gausu latvių tautosakoje). Daugiausia žinoma krikštynų vaišių dainų. Tai kūmų apdainavimai arba su kūdikio laukimu ir gimimu temiškai susiję kūriniai. Kūmų apdainavimai dažniausiai humoristiniai, šiek tiek primenantys vestuvininkų apdainavimus, o erotiniais motyvais – talalines. Dainos apie kūdikio radimąsi kartais turi baladės bruožų, o temiškai artimos meilės dainoms. |
||||||
|
© 2024 Sveikinimai.lt - sveikinimai, sms sveikinimai, aforizmai, posakiai, sentencijos, citatos, tostai, mintys, užuojautos, atvirukai, atvirutės. Powered by WordPress & Atahualpa |
||||||
