|
|
Skamba vargonai, lekia arkliai.
Baltoj karietoj — nuotakos šydas.
Grindinį muša pašėlę žirgai.
Stovi nustebę visi, kas išvydo.
Baltą gulbelę tuoj sužieduos!
Dės ant galvelės meilės karūną.
Nuotakos laimę Dievas globos:
Naujas jos kelias — mylimo rūmuos.
Neša per tiltą laimės paimt —
Mylimą savo — gulbės plunksnelę.
Ji nuo altoriaus laimėj nuskris —
Džiaugsmas baltasis virs į gulbelę.
Baltais bateliais aslą palies,
Nuometo kraštas glaus vyro ranką…
Atlaso sapnas iš ateities
Neša lyg gulbę — meilė Jos laukia.
Jau skrieja vestuvių karietos —
Žirgai neberanda sau vietos.
Jaunikį svočia pasitinka,
Sveteliams čia vietos nestinga.
Iš balto jaunystės takelio
Nuo slenksčio išleidžia Tėveliai,
Ir ašarą braukia Motulė
Į staltiesės baltą drobulę.
Arkliai čia jau grindinį muša —
Dėl meilės jų pasagos dūžta.
Prie židinio veda Tėveliai
Ir siaučia laimingi sveteliai.
Į valsą jaunieji įsupo
Svajingąjį bučinį lūpų.
Sudegino rūtų vainiką.
Bet meilė per amžius jiems liko.
Horizontas gyvenimo tolių
Jums atskleis pažadėtąjį rojų:
Meilės tiltus per melsvą padangę,
Kur išties tikra laimė parankę;
Rausvą aušrą virš mylinčių lauko;
Tikrą ryžtą be ilgesio skausmo…
Juk tik tie, kurie siekius pažino —
Dar nuskris į lemtingus žvaigždynus.
Jūsų laukia pasaulio miražai,
Medaus mėnesio laimės vojažai:
Neišdildomą jausmą patirsit —
Rodos dviese Jūs žemėje liksit;
Netrikdys Jūsų svetimas žvilgsnis,
Nežavės Jūsų svetimas šypsnis…
Juk sujungė Jus meilė šiandieną
Ir daugiau Jums nebūti po vieną!
Lai bus gyvenimas tarsi medaus mėnuo!
Kaip pavasario dangaus žvaigždelė
Išnyksta auštant rytui virš namų,
Taip Jūs išeisit, pasirinkę kelią,
Palikę židinį brangių Tėvų.
Su meile palydėsime nuo slenksčio,
Įdėję kraičiui savo šilumos.
Tegu dvasia namų ugnelės vaikšto
Ir kursto židinį jaunos šeimos.
Gyvenimo prasmės ieškokit dviese
Tyruos pasitikėjimo skliautuos.
Jei savo šeimą amžinai mylėsit,
Tai Dievas laimę Jums abiems aukos.
Nuo Tėvų slenksčio pakylėti
Išeinate karštai mylėti!
Piliastrų marmuras baltuoja.
Altorių maldos klupdo Jus
Ir angelai Jums giesmę groja,
Paliesdami sparnais varpus.
Palaimos žvilgsnis virš krūtinių
Nuslys į dangų pro žvakes,
O tyros maldos lies žvaigždynus
Ir meilės dvasioj amžiais degs.
Mes linkim laimės amžinos
Klestėjimui jaunos šeimos!
Rožinio aromato pripildytas vestuvių rytmetis daugelį metų lydės Jūsų prisiminimus.
Laikas, subrandinęs Jus abu didingai gyvenimo permainai, liks tik Jūsų nuotraukose ir bendruose pokalbiuose.
Šis rožių svaigulio šaltinis bus neišsemiama versme, iš kurios visą gyvenimą semsitės įkvėpimo meilei ir skrydžiui į laimę.
Sveikiname Jus, brangūs Jaunieji, ir linkime sukurti nepaprastą šeimą, kurioje būtų apvainikuoti bendrumu saulėlydžiai ir aušros.
Linkime savo laimės skrydyje visuomet jausti vienas kito sparnus.
Linkime dangaus aukštybių platumas paversti savo gyvenimo erdvėmis, kuriose atrastų vietą gėris ir pasitikėjimas, džiaugsmas bei darna.
Linkime amžinos šeimyninės laimės!
Auksiniais tiltais meilę neškit,
Gyvenkit laimės danguje
Ir lai šeimos žvaigždynai klesti
Žmonos ir vyro glėbyje.
Nesužalokit meilės jausmo
Piktumo žodžiais kai kada
Ir nesuteikit širdžiai skausmo,
Šeimoj gyvendami drauge.
Auksiniais tiltais meilę neškit
Ir lai šeimos žvaigždynai klesti.
Ne dėl idėjų žmonės veda,
Ne dėl sparnų jauniems dangus —
Tiesiog mylėt puiku ir gera
Pajutus skonį būt kartu.
Į druską padažykit duoną
Ir prisiminkit, kaip sūru,
Kad nesijaustų niekas “ponu”
Tarp dviejų virtusių Vienu.
Paduokit savo meilei ranką —
Jai Jūsų dviejų nepakanka.
Anksčiau už žemę šiandien nubudo saulė ir savo šiluma užliejo naująjį Judviejų pasaulį.
Su ypatingu jauduliu abu pajutote aukso gijų susiliejimą savo jaunose širdyse.
Vidinis virpulys įtempė du liaunus, nepatyrusius kūnus, tarsi naujo muzikos instrumento stygas.
Nuo mažiausio prisilietimo žodžiais, žvilgsniais ar mintimis,
Jūsų jaunystės sielos pakyla į debesis sparnuotais laimės paukščiais, kur Jūs susipinate į vieną kūną.
Lai Saulė pažadinusi Jus naujam gyvenimui niekada neužtemsta ir nepraranda šilumos.
Siekdami dviejų žmonių tobulumo harmonijos, nutiesite šviesius takus savo būsimiems vaikams,
O tai reiškia, kad du pavirtę į viena, bus Jūsų laimės paukštis.
Iš tų paikysčių, kur jaunystė šėlo
Išėjote abu kartu…
Todėl pajauskite dar kartais gėlą,
Pamatę buvusius draugus.
Į meilės muziką nuveskit
Balčiausius angelus dangaus,
Į šventės puotą veskit dviese
Draugus, kurie pasveikint lauks.
Palaimos šydą užsimetę
Praeikit dviese tarp žmonių,
O mes sušuksim “Jūs jau vedę!”
Laimingi būkite kartu.
Jums šventą ugnį iš Tėvų namų atnešę,
Uždegsim židinį, kuris neblėstų širdyse,
Be atvangos jį kurstykit — tegu negęsta —
Įžiebkit jį liepsnojančia šeimynine darna.
Tegu gerumo židinys lydės daugybę metų,
Ramybe ir supratimu lai šildys Jus liepsna.
Tuomet gyvens namuos šviesi dora lyg saulė,
O dvi sujungtos meilės širdys nuolat bus drauge.
Augindami vaikus, jiems perduokit namų jaukumą,
Kurį su ašarom Jūs dviese prisiminsite dažnai.
Jiems leiskit meilės židinį brangint ir saugot,
Tegu padovanotą ugnį puoselės šventai.
Skamba varpinės rotušių bokštuos!
Trimituoja danguj Angelai!
Veža piršlį melagį Jo pokštuos
Sidabriniai jaunikio žirgai.
Lyg šventykloje žvakė įkaitus
Tirpsta laimė balta suknele.
Tyra meilė nutvieskus Jos veidus
Vainikuos aureole šventa.
Mes linkime, kad nenustotumėt meilės jausmo,
Kad neprarastumėt humoro,
Kad jus lydėtų apgalvoti siekiai,
Kur bendra nuomonė taptų troškimų ašimi.
Daugybė šeimų pradeda gyvenimą linkėjimų gausoje,
Bet tik nedidelei jų daliai tenka laimė pajusti išsipildymų euforiją.
Gal kam nors stinga supratimo, o gal kas nors neišsaugo duotos priesaikos.
Tačiau šeimyninės laimės viltis gyvuoja tūkstantmečiais
Ir šaukia jaunus žmones pratęsti žmonijos giminę.
Būkite laimingi!
Kai takai realybės ant žemės išnyksta
Lyg sparnai pakylėja širdimi link žvaigždžių
Stebuklus dovanoja gražuolė Jaunystė —
Po vaivorykštės tiltu žmonės vaikšto po du.
Skelbia varpinės visos apie meilės stebuklą! —
Saulė lietų bučiuoja tarp baltų debesų…
Jei po daugelio metų tokios meilės nebūtų,
Vėl vaivorykštės kelio Jūs ieškokit abu.
Lai laimingas gyvenimas neša Jus vingiais,
Nemunais ir vilnelėm širdingų jausmų.
Ne iliuzijų miestais, o toliais didingais
Eikit naktį ir dieną per pasaulį kartu.
Į tolumas nueina žmonės,
Kitiems kelius pramindami.
O meilės kelias, jis kiekvieno kitas,
Ir ji tik pats surast gali.
Sunku, oi būna! Daužo kojas
Ir širdį akmenys pikti.
O reikia eiti neparpuolant
Ir draugą saugojant kely.
Gyvenkite abu kaip žmonės,
Nesusmulkėję, dideli.
Tegul vaikų vaikai iš Jūsų pasimokys,
Gyvenime suklysti negali.
Nuneškit meilės trapų žiedą
Lig pat senatvės, lig gilios.
Šypsokitės abu pavasariais
Ne tik džiaugsme, bet ir varguos.
|
|
(-1)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 153 | 
