37. Tostai draugams

Trečia valanda nakties. Gatvėje policininkas sustabdo vyriškį.
– Kur skuodžiate taip vėlai? – klausia jis.
– Skubu į paskaitą moralės tema.
– Ką čia niekus tauškiate?! Kas tokiu metu skaito paskaitas?
– Pone policininke, mano žmona.
Pakelkime taures, kad šiąnakt nė vienam netektų klausytis paskaitos moralės temomis.

36. Tostai draugams

Kažkoks persas musulmonas sėdėdamas ir gražbyliaudamas gyrė daugpatystę bei malonumą turėti dvi žmonas! Čia buvo ir kitas persas, kuris turėjo tik vieną žmoną. Paklausęs gražbylio jis panoro antrosios žmonos. O musulmonams, kaip žinoma, oficialiai galima turėti keturias žmonas. Taigi tasai persas vedė dar vieną. Pirmą vestuvių dieną jis priėjo prie naujos žmonos kambario durų, pasibeldė. Užrakinta. Kiek jis bemaldavo, kiek beprašė atidaryti duris, jauna žmonelė nesutiko jo įsileisti.
– Eik! – sako ji. – Eik pas savo pirmąją žmoną.
Teko kulniuoti pas pirmąją. Tačiau toji įsižeidusi irgi užkabino duris. Neįsileido jo pas save. Naktis buvo šalta. Vargšelis gatvėje sušalo ir nušlitiniavo miegoti į artimiausią mečetę. Vos tik jis įsitaisė ant grindų, staiga pasigirdo kažkieno kosulys.
– Kas čia? – paklausė jaunavedys.
Tamsumoje nepažįstamasis pasisakė kas esąs. Pasirodė, jog tai tas pats žmogus, kuris labai gyrė daugpatystę.
– Kodėl tu mečetėje? – nustebo nelaimingas jaunavedys.
– Todėl, kad aš turiu dvi žmonas ir nė viena neįsileidžia pas save pavyduliaudama kitai.
– Tai kodėl tu taip gyrei daugpatystę?
– Matai, man vienam liūdna ir nyku nakvoti mečetėje… Aš ir nutariau įsigyti likimo draugą.
Tad pakelkime taures už draugus.

35. Tostai draugams

Dykuma keliauja rusas, amerikietis ir anglas. Jų jėgos visiškai išseko. Prieš mirtį rusas pasiūlo išgerti butelį degtinės. Kai tik keliautojai išgėrė, iš tuščio butelio išlėkė džinas.
– O mano išgelbėtojai, – nudžiugo džinas. – Kuo galiu jums atsidėkoti?! Išpildysiu po du jūsų pageidavimus.
Amerikietis paprašė milijono dolerių ir sugrąžinti jį į gimtąją Ameriką. Ir tuojau pat jis dingo iš akių. Anglas paprašė milijono svarų ir grąžinti jį į Angliją. Tik spėjo jis pasakyti paskutinį žodį ir išnyko. Rusas nusiminęs tik rankomis skėstelėjo:
– Nei šis, nei tas… Viskas taip gražiai prasidėjo… Gerai, džinai, duok šen dėžę degtinės ir sugrąžink atgal mano pakeleivius.
Tad pakelkime taures už tuos, kurių vienintelis troškimas visada būti linksmoje kompanijoje.

34. Tostai draugams

– Kvailas ir šuniškas tas žmogaus gyvenimas, – skundžiasi mėgstantis išgerti žmogelis. – O ypač mano: vos tik pradedu dirbti, ima kamuoti troškulys… Vos tik jį numalšinu, negaliu dirbti… – Ir staiga jis pasisuka į sėdinčiuosius: – Ak, žmonės, žmonės… Jeigu sugrįžtų visi tie pinigėliai, kuriuos praleidau per gerklę!
– Ir ką tu su jais darytum?
– Pragerčiau.
Ir šit žmogelis šlitinėdamas pareina namo. Kaimynas šaiposi:
– Visą laiką pats girtas ir girtas! Tu tik pamanyk – degtinė tau neša tik kančias, vargą ir skurdą.
– Ačiū! Labai ačiū! – verkšlena girtasis ir siekia apkabinti kaimyną. – Pagaliau aš suradau tikrą bičiulį!
– Kodėl aš tavo bičiulis? – nustebo kaimynas.
– Tik tamsta kaltini degtinę, o ne mane.
Tad pakelkime taures ir prarykime tikrąjį žmonijos priešą, kad jis nedrumstų linksmos mūsų nuotaikos.

33. Tostai draugams

Iš trečio aukšto iškrito girtas pilietis. Aplinkui susirinko būrelis žmonių.
– Kas atsitiko? – pribėgęs klausia policininkas.
– Nežinau, – atsakė girtasis valydamasis kelnes, – aš pats ką tik čia atsidūriau…
Pakelkime taures, kad laimingai grįžtume namo ir netektų valytis kelnių.

32. Tostai draugams

Susitinka du draugužiai. Vienas pradėjo skųstis nemiga ir pasigyrė suradęs būdą, kaip ją nugalėti, nors ir ne visai sėkmingai. – Ir kaip tu gelbstiesi nuo jos? – domisi antrasis.
– Kas dvi valandas išgeriu po stiklinę vyno.
– Ir po to užmiegi?
– Neee… Bet tada linksmiau nemiegoti.
Tad pakelkime taures už tai, kad šiąnakt mums būtų linksma nemiegoti.

31. Tostai draugams

Per gimtadienį pas profesorių susirinko daug svečių. Ant stalo buvo pridėta visokių valgių. Tačiau svaigalų nebuvo matyti. Svečiai ėmė šnibždėtis, jog profesorius šykštus. Bet šit tarnaitė įneša gėrimų.
– Kaip mes gersime? – paklausė profesorius, – ar kaip žmonės, ar kaip gyvuliai?
– Koks čia gali būti klausimas? – suūžė svečiai. – Aišku, kaip žmonės.
– Atneškite dar kita tiek gėrimų! – paliepė profesorius.
– Kodėl, pone profesoriau? – kažkas paklausė.
– Matote, gyvuliai geria tiek, kiek nori… O žmonės geria ir nenorėdami, kad tik kuo daugiau išgertų…
Tad pakelkime taures už tai, kad žmogus yra žmogus, nors ir turi daug silpnybių!

30. Tostai draugams

Kiekviena tauta riziką supranta savaip. Pavyzdžiui, sėdi sau septyni anglai ir prieš juos septynios taurės. Viena iš jų su nuodais. Rezultatas – šeši bičiuliai septintąjį lydi į kapus.
Rizika prancūzams: sėdi septyni vyrai ir septynios merginos. Viena iš jų serga užkrečiama venerine liga. Rezultatas – vienas ligoninėje, o šešiese eina jo lankyti.
Sovietinė rizika: septyni draugai pasakoja anekdotus. Vienas iš jų kėgėbistas. Rezultatas – šeši sėdi kalėjime, o septintas eina ieškoti naujos kompanijos.
Tad, pakelkime taures už tai, kad mes laisvai galime pasakoti anekdotus!

29. Tostai draugams

Seniai norėjau atsiprašyti jūsų, gerbiamas kaimyne, – mandagiai sako garbingo amžiaus sulaukęs vyriškis.
– Jūs? Mane? Už ką?
– Mano vištos iškapstė jūsų daržą!
– Tai aš turėčiau jūsų atsiprašyti… Šiandien rytą mano šuo išsmaugė visas jūsų vištas.
– Tokiu atveju viskas gerai. Aš ką tik automobiliu pervažiavau jūsų šunį.
Ne veltui sakoma, kad geri kaimynai geriau negu blogi giminės. Pakelkime taures už mielus šio stalo kaimynus.

28. Tostai draugams

Kartą vėjas ir saulė susiginčijo, kuris iš jų stipresnis. Vėjas ir sako:
– Aš esu stipresnis už tave! Ir tau tai įrodysiu! Antai eina senukas. Aš tuojau nuplėšiu nuo jo drabužius!
Saulė užlindo už debesies ir pasislėpė, o vėjas taip pradėjo pūsti, kad kilo tiesiog uraganas. Tačiau kuo stipriau vėjas pūtė, tuo labiau senukas suposi į paltą.
Galiausiai vėjas nurimo ir nustojo pūtęs. Tada iš už debesies išlindo saulutė ir švelniai nusišypsojo žmogui. Šis taip pat šyptelėjo. Saulutė nepagailėjo savo spindulių. Netrukus žmogelis nusiėmė kepurę… nusivilko paltą. Saulė ir sako vėjui:
– Švelnumas ir draugiškumas buvo ir bus stipresni už pyktį ir jėgą!
Pakelkime taures už gerumą, draugiškumą ir linksmą nuotaiką!

27. Tostai draugams

Kurkutis kasdien vėluodavo į darbą. Pavėlavusį draugai sutikdavo su „muzika“, o tądien nutarė jį pamėtyti į viršų. Išmetė kartą, išmetė kitą… O tas prašosi, žada daugiau niekada nebevėluoti. Bet anie neklauso, klykaudami iš džiaugsmo jį vis mėto. Kurkutis pradeda visa gerkle rėkti. Niekas jo neklauso. Pagaliau žmogutis tilo, nutilo. Kai bendradarbiams nusibodo jį svaidyti, pastatė ant kojų. Tačiau šis nebestovi. Paguldė – guli. Teko greitąją kviesti. Kol iškvietė, kol ši atvyko… Žinoma, jau ir atvažiuoti nebuvo reikalo. Sako, jog vargšelio viduriuose kažkas trūkę.
Pakelkime taures už nejuokingus juokus. Lai jie būna palaidoti kartu su tais, kuriems panašūs juokeliai sukelia džiaugsmą!

26. Tostai draugams

Gražų amželį nugyveno žmogus. Kartą jį aplankė giltinė ir pasakė:
– Gana! Renkis ir eik su manimi.
Žmogus su ašaromis meldžia giltinę, kad ji dar jo neliestų ir paliktų ramybėje. Tačiau giltinė pareiškė, kad toks esąs Dievo įsakymas. Tada senukas pakėlė rankas į dangų ir ėmė maldauti:
– O galingasis Viešpatie, leisk man dar šiek tiek pagyventi!
– O kiek dar norėtum? – pasigirdo Dievo balsas.
– Tiek metų, kiek ant šito medžio lapų.
– Tai labai daug.
– Tada bent tiek dienelių, kiek obuolių ant šitos obels! – derasi senukas.
– Ir jų labai daug! – atsiduso Visagalis. – Gerai, aš tau leisiu dar pagyventi tiek savaičių, kiek tu turi draugų!
– Neturiu draugų, – liūdnai atsakė senukas ir drebančia ranka nusišluostė ašaras.
Tad pakelkime tostą už draugus! Kad jų būtų daugiau negu ant medžio lapų.

25. Tostai draugams

Gyveno kartą žmogus, kuris svajojo turėti sąžinę… Tačiau už jokius pinigus niekur negalėjo jos nusipirkti. Nes nė vienas jo draugas sąžinės neturėjo. Neturėjo jos nė vienas jo pažįstamas.
Kartais šiam žmogui per „blatą“ atnešdavo kažką panašaus į sąžinę. Jis džiūgaudavo kaip vaikas… Bet vėliau paaiškėdavo, kad jį apgavo. Nuo to laiko šis žmogaus nutarė gyventi taip, kad jo niekas neapgautų.
Nenorėdamas pasiduoti apgaulei, šis žmogus nutarė niekuo nebetikėti. Jis netikėjo moterimis, kai jos prisipažindavo mylinčios. Todėl jo niekas nemylėjo.
Jis netikėjo vyrais, kurie jam tiesė draugystės ranką. Todėl su juo niekas nedraugavo.
Netgi savo akimis jis netikėjo net tada, kai jos matydavo ką nors gera. Todėl jis niekada nematė nieko gero.
Savo ausimis jis irgi netikėjo net tada, kai jos girdėdavo gerus žodžius, kalbas apie grožį, kilnumą, gailestingumą, pasiaukojimą. Todėl visa tai jam buvo tik tušti žodžiai.
Jis netikėjo net savo likimu, kai tas panoro jam padovanoti laimę. Todėl jis niekada nebuvo laimingas. Užtat jo niekas neapgavo. Galiausiai jis numirė apgautas. Pasirodo, jis apgavo pats save.
Pakelkime taures neapgaudinėdami nei savęs, nei kitų!

24. Tostai draugams

Seniai, labai seniai gyveno senis ir senė. Vieną rytą senis pasiėmė virvę ir išėjo į mišką žabų. Prisirinko, naštą vargais negalais užsikėlė ant pečių ir stenėdamas, pasiramsčiuodamas lazda kėblino namo. Karščio ir nešulio išvargintas senelis prisėdo pailsėti prie šaltinio. Numetęs naštą jis godžiai puolė gerti. Atsigėręs, atsigaivinęs prigulė ir nepajuto, kaip užmigo. Atsibudo jau vakarop. Senelis sunerimo, vikriai užsimetė naštą ir patraukė namo.
Senelė, nesulaukusi savo senelio, išėjo jo ieškoti. Beklaidžiodama po mišką, ji sutiko jaunuolį su žabų ryšuliu ir klausia:
– Berneli, pasakyk, ar kartais miške nematei senio?
– Ką tu, motin, apakai į senatvę? – atsakė užkalbintasis. – Savo senio nepažįsti?
– Nejuokauk, vaikine! Mano vyras prieš septyniasdešimt metų buvo toks…
Ir suprato senis, kad vandens gėręs iš jaunystės šaltinio, apie kurį buvo girdėjęs iš savo senelių. Senė įsigeidė irgi to stebuklingo vandens atsigerti. Jos vyras nupasakojo, kaip tą šaltinį susirasti, o pats patraukė namo. Visą vakarą nesulaukęs pargrįžtančios senės, rytą nuėjo jos ieškoti. Prie šaltinio senės nerado. Tik krūmuose išgirdo knėkščiantį kūdikį. Pasirodo, senė iš godumo per daug prisigėrė jaunystės vandens.
Tad išgerkime už tai, kad ir kiek šiandien begertume, niekas nepavirstų bejėgiais kūdikiais draugų akyse.

23. Tostai draugams

Džiunglėse gyveno vilkų gauja. Tačiau gaujos vadas metams bėgant paseno. Ir kartą, kai vilkai rengėsi medžioklei, jis jau nebesugebėjo jos vesti. Tada į priekį išėjo jaunas stiprus vilkas ir pasisiūlė būti gaujos vadu. Senasis vilkas sutiko.
Po kelių parų gauja grįžo iš medžioklės. Jaunasis vilkas papasakojo, jog jie užpuolė net septynis medžiotojus ir be vargo įveikę juos, parsitempė daug grobio.
Po kurio laiko vėl atėjo metas ieškoti grobio. Ir vėlei gaują žygin išsivedė jaunasis vilkas. Tačiau šį kartą jie ilgai negrįžo. O kai grįžo, senasis vilkas ilgai negalėjo patikėti. Iš visos gaujos grįžo tik vienas jaunasis vilkas, bet ir tas apdraskytas, kruvinas, bejėgis. Senasis vilkas nustebęs paklausė:
– Pirmojoje medžioklėje tavo gauja užpuolė septynis ginkluotus medžiotojus, ir vis dėlto tada grįžote sveiki ir su grobiu! Kas dabar atsitiko?
Jaunasis vilkas atsakė:
– Tada buvo tiesiog septyni medžiotojai, o šį kartą sutikome tris geriausius draugus…
Tad skelbiu tostą už tikrą draugystę!