115. Juokingi tostai

Jauniems kareivėliams viršila aiškina traukos dėsnį:
– Pavyzdžiui, kai išmesite akmenį aukštyn, jis nukris žemėn. Tai reiškia – jį veikia žemės traukos dėsnis.
– Tamsta viršila, ar galima paklausti? – kreipiasi vienas kareivėlis.
– Klausk!
– O jei išmestas aukštyn akmuo nukris į vandenį?
– Tai ne tavo reikalas! – atšovė viršila. – Tegul tuo reikalu rūpinasi jūreiviai! – Ir čia pat ėmė aiškinti apie rikiuotę: – Išgirdus komandą „Stok!“, reikia koją, kuri stovi ant žemės, pristatyti prie kojos, kuri yra ore… ir ramiai stovėti!
Pakelkime taures už Lietuvos kareivėlius, kurie besąlygiškai klauso savo vadų ir sugeba ramiai išstovėti net ore.

114. Juokingi tostai

Ne paslaptis, kad kariuomenėje dažnai pasitaiko, jog būtiną karinę prievolę atlieka vaikinai su aiškiais fiziniais trūkumais, o sveikiausieji, atletiškieji jaunuoliai bindzinėja ir į kumštį juokiasi, jog esą tik kvaileliai ir bepinigiai nemoką išsisukti nuo prievolės.
Viename komisariate dirba šaukiamoji komisija. Vienas šaukiamasis komisijos pirmininkui be jokių užuolankų pasakė:
– Pone majore, atleiskite mane nuo karinės tarnybos, aš jums už tai duosiu penkis tūkstančius!
Majoras vaikiną pagąsdino policija už kyšio siūlymą, bet, pagalvojęs, jog tokie pinigai ant kelio nesimėto, staiga sako:
– Atnešk pinigus saulei leidžiantis į miesto kapines… Tenai susirask mane. Susitarsime.
Sutartu laiku vaikinas ateina į kapines. Nuošalioje vietoje sėdi majoras nuogut nuogutukas, užsirioglinęs ant paminklo ir, rankomis papliauškindamas, dainuoja „Raudoną rožę“. Paėmęs pinigus majoras nulipa nuo paminklo ir sako:
– Ateik rytoj dešimtą valandą į komisiją. Viską sutvarkysiu.
Rytojaus dieną komisijoje majoras šypsodamasis sako:
– Tamstai pasisekė: mes jus trejetui metelių siunčiame į karo laivyną!
Vaikinas išsprogina akis:
– Kaip tai, pone majore?! Aš jums penkis tūkstančius sumokėjau, o jūs mane – į laivyną?!
– Šmeižtas! – suriko majoras. – Aš iš tamstos jokių pinigų neėmiau.
– Kaip tai neėmėte? Juk vakar vakare kapinėse jūs nuogas sėdėjote ant paminklo ir traukėte „Raudoną rožę“, dar ir rankomis papliauškindamas.
– Ponai komisijos nariai, – pasisuka majoras į komisiją, – jūs aiškiai matote, kad vaikinui netvarkoje su psichika. Jis ne tik į karo laivyną, bet iš viso mūsų kariuomenei netinkamas!
Vaikinas čia pat pripažįstamas netinkamas karo tarnybai.
Pakelkime taures už nepaperkamuosius!

113. Juokingi tostai

Viršila klausia eilinio:
– Lapėnai, kas tavo Tėvynė?
– Tėvynė – tai miškai, upės, laukai…
– Kvailys tu, eilini Lapėnai. Tėvynė – tai tavo motina. Supratai, eilini Lapėnai?
– Supratau.
– Ką tu supratai?
– Kad Tėvynė – tai mano motina.
Viršila prieina prie kito kareivio ir klausia:
– Eilini Vilkaiti, kas yra Tėvynė?
– Tėvynė – tai Lapėno motina.
– Kvailys tu, eilini Vilkaiti. Tėvynė – tai ir tavo motina. Supratai.
– Supratau, tamsta viršila.
– Ką tu supratai?
– Kad aš – Lapėno brolis.
Siūlaus tostą už viso pasaulio karius. Ir tuo pasakyta viskas. Jie juk ruošiasi ginti savo Tėvynę.

112. Juokingi tostai

Seniau kinai plačiai garsėjo savo mandagumu. Tai gali pailiustruoti toks pavyzdys. Senovėje Pekine buvo leidžiamas laikraštis „Czin-Pao“. Redakcijoje visada buvo naudojamas toks blankas, skirtas pranešti nepriimtų rankraščių autoriams. Jame taip rašoma: „Šlovingiausias iš šlovingiausiųjų saulės ir mėnulio broli!
– Tavo vergas krinta prie tavo kojų. Bučiuoju žemę priešais tave ir meldžiu leidimo toliau gyventi ir dabar prabilti. Tavo puikus rankraštis suteikė mums didžiulę garbę, kad mes turėjome progos ir mes susižavėję jį perskaitėme. Prisiekiu savo prosenelių palaikais, kad aš niekada neskaičiau nieko nuostabesnio. Su baime ir susijaudinimu grąžinu jį atgal. Jeigu aš išdrįsčiau išspausdinti šią brangenybę, tai prezidentas įsakytų, kad šis kūrinys visada būtų pavyzdžių ir kad aš niekada nedrįsčiau spausdinti nieko blogesnio. Iš savo literatūrinės praktikos žinau, kad tokie deimančiukai pakliūva kartą per šimtą tūkstančių metų. Šit kodėl aš jį grąžinu tamstai. Nuoširdžiai meldžiu atleisti man. Puolu tau po kojų. Tavo tarno tarnas – redaktorius“.
Jeigu mūsų laikais mūsiškis autorius gautų tokį redaktoriaus laišką, aišku, įsižeistų, nes tai būtų panašu į pasišaipymą. Tačiau neperdėtas mandagumas – tai pinigas, kuris nieko nekainuoja, o viską perka.
Tad pakelkime taures už mandagumą.

111. Juokingi tostai

Vienas bankininkas užsakė dailininkui nupiešti savo portretą. Kai kūrinys buvo baigtas, užsakovas griežtai atsisakė pirkti motyvuodamas tuo, jog portretas visiškai nepanašus į jį.
Dailininkas portretą išstatė dailės salono vitrinoje. Prie paveikslo buvo užrašas „Piktadaris“. Bankininkas įtūžęs užsipuola kūrėją grąsindamas supūdyti jį kalėjime arba prisiteisti už garbės ir orumo įžeidimą tokią sumą, kurios dailininkas nesugebėsiąs išmokėti visą savo gyvenimą.
– Bet juk čia pavaizduotas asmuo – ne tamsta, – atšovė dailininkas. – Jūs pats tai patvirtinote.
Karšta diskusija baigėsi paprastu kompromisu: bankininkas nupirko portretą, kurį dailininkas „perkrikštijo“, į „Filantropą“.
Siūlau tostą už mūsų gyvenime pasitaikančius kompromisus.

110. Juokingi tostai

Kartą į Rytų valdovo rūmus Birkaše atvyko šokėja su muzikantais. Ji šoko prieš valdovą pritariant liutniai, fleitai ir citrai.
Šokėja šoko ugnies šokį, kardų ir iečių šokį, šoko žvaigždžių šokį bei erdvių šokį. Paskui ji pašoko gėlių šokį. Po to mergina nusilenkė valdovui. Tas paprašė prieiti arčiau ir paklausė:
– Sakyk man, gražuole, grakštybės ir žavesio dukra, kur tu išmokai tokio meno? Kaip tau pavyksta tokiuose ritmuose ir muzikos garsuose paliesti stichiją?
Šokėja dar kartą nusilenkė ir tarė:
– Jūsų didenybe, aš nežinau, kaip atsakyti į tokį klausimą. Tik gerai žinau: filosofo siela slypi jo mintyse, poeto siela – jo širdyje, dainininko siela skamba jo gerklėje, o šokėjos siela virpa visame kūne.
Tad pakelkime taures už virpulį visame kūne, padarykime pertrauką prie stalo ir, muzikantams padedant, parodykime, kad ir mūsų kūnai dar nesuglebę ir šokio ritmuose gali virpėti siela visame kūne!

109. Juokingi tostai

Gatvės sankryžoje, namo pasienyje, sėdi liūdnas vyriškis su tamsiais akiniais. Ant pavadėlio jis laiko šuniuką. Ant gyvulėlio kaklo kabo lentelė su užrašu: „Padėkite vargšui aklajam“. Šalia padėta kepurė su monetomis ir keliais banknotais. Praeivis įmeta banknotą ir sako nelaimingajam:
– Neturiu smulkių. Įdedu penkis ir paimu tris litus grąžos.
– Kokius penkis litus? – sušuko elgeta. – Ką čia niekus tauškiate?! Tamsta įmetei du litus, o nori pasiimti tris!
– Vadinasi, tamsta matai! – sušuko praeivis. – Tai tik apsimeti akluoju! Apgavystė!
– Čia nėra jokios apgavystės. Tai šunelis aklas, o ne aš…
– Ar ne gėda prašyti išmaldos! – vis piktinasi pilietis. – Vos pravėrei burną, o atsiduodi kaip tikra alaus statinė!
– Alaus? Statinė! Ponuli, negi aš galiu kvepėti konjakėliu ar šampanu?
Tad pakelkime taures už tai, kad mes galime kvepėti kuo tik norime.

108. Juokingi tostai

Į mažą krautuvėlę įeina elgeta. Šeimininkas, įnikęs į buhalterijos knygas, prašo palaukti. Elgeta ilgai laukia. Pagaliau neištvėręs ir įsižeidęs sako:
– Aš jau laukiu gerą pusvalandį. Kiek dar reikės prašinėti?
– Palauk dar valandėlę, – pasakė krautuvininkas. – Baigsiu balansą ir, ko gero, abudu eisime prašinėti…
– Sušelpkite vargšą elgetą, – maldauja apšepęs vaikinas.
– Gėdintumeis elgetauti! – pasakė praeivis. – Tamsta esi sveikas ir gali dirbti.
– Aš prašau išmaldos, o ne patarimų! – pasigirdo atsakymas.
– Tai kodėl elgetauji?
– Man koją skauda.
– Bet tamstos rankos – sveikos. Galėtum dirbti.
– Bet nesveika koja man daugiau uždirba, negu prieš tai aš gaudavau už sveikas rankas.
Kitame gatvių kampe ištiesęs ranką stovi vaikinas.
– Kaip tau ne gėda! – piktinasi praeivis. – Toks jaunas, o jau elgetauji.
– Senatvei renku! – teisinasi vaikinas.
Pakelkime taures už tai, kad niekada gyvenime netektų stovėti su ištiesta ranka.

107. Juokingi tostai

Vienas Rytų valdovas išsiruošė į kelionę laivu. Pasiėmė ir jauną tarną. Kai tik laivas nutolo nuo kranto, vaikinas labai išsigando. Jo nedžiugino nei gražuolis laivas, nei puikus saulėtas oras, nei mėlyna rami jūra. Įsispraudęs į kampą jis verkė, dejavo taip garsiai, jog išvedė iš kantrybės visus kartu plaukiančiuosius. Neteko kantrybės ir valdovas. Jis išrikiavo laivo įgulą ir paklausė, kas galėtų jaunuolį nuraminti.
Atsiliepė laivo gydytojas. Jis liepė išmesti jaunuolį į jūrą. Kai jis, atsidūręs už laivo borto, pajuto, kokia gili jūra, koks pavojus jam gresia, ėmė šauktis pagalbos. Ištrauktas iš vandens vaikinas netvėrė džiaugsmu:
– Kaip čia gera, o buvo taip baisu!
Valdovas pasikvietė gydytoją ir paklausė:
– Iš kur žinojai, kad tai puiki priemonė atsikratyti baimės?
– Žinojau, kad vaikinas kilęs iš kalnų, vadinasi, niekada nematęs jūros ir nežino, kokia ji gili, todėl ir nesupranta, kad laivas – vienintelė saugi vieta jūroje, – atsakė gydytojas.
Tad pakelkime taures, kad visi pavojai virstų mūsų džiaugsmu!

106. Juokingi tostai

Kartą susirinkusi minia, besiklausydama didžio išminčiaus pamokymų, ėmė jo klausinėti ir prašyti praktiškų patarimų. Tarp kitų klausimų buvo ir toks:
– Sakyk, gerbiamasis, kaip išsigydyti ir gyvenime nebedaryti nuodėmių?
Išminčius, išgirdęs tokį keistą klausimą, nesutriko ir taip patarė:
– Prisirauk paklusnumo šaknies, prisiskink dvasios tyrumo žiedų, prisiskabyk kantrybės lapų, nuraškyk nuoširdu-mo vaisių, jokiu būdu neliesk svetimoteriavimo vyno! Viską sudžiovink susilaikymo pasninku, sudėk gerų darbų keptuvėn, suvilgyk atgailos ašaromis, pasūdyk artimo meilės druska, pridėk dosnumo, apibarstyk susitaikymo milteliais, įmaišyk nuolankumo ir nusižeminimo pagardo ir kasdien vartok po tris šaukštus didesnei Dievo garbei ir šlovei. Renkis teisuolio drabužiais, pamiršk tuščią tauškalynę, nes vėl peršalsi ir sunkiai susirgsi nuodėme.
Mes žinome, kad nėra receptų nuo nuodėmių. Užtat ir pakelkime taures – vis tiek šventi nemirsime.

105. Juokingi tostai

Kažkas davė žmogui žolynėlį ir pasakė:
– Tai stebuklinga žolelė. Kai įsikiši ją į rankovę, tapsi nematomas, o tu matysi visus.
Žmogelis patikėjo šiais žodžiais ir tuojau nuėjo į parduotuvę. Jis išsirinko prekių, susidėjo į kišenes, įsikišo žolynėlį į rankovę ir ramiai patraukė durų link. Parduotuvės savininkas jį sučiupo ir pradėjo mušti. Mušamasis linksmai sušuko:
– Mušk, mušk, velniai tavęs nematė, mušk! Tu juk vis vien manęs nematai!
Prisipažinkime – ir mes vaikystėje dažnai pagalvodavome, kaip būtų gera turėti stebuklingą kepurę ar kitą tokį daiktą, su kuriuo taptum nematomas. Tad pakelkim taures už amžinai palaidotas mūsų svajones.

104. Juokingi tostai

Du kvailiai išėjo pasivaikščioti. Jiedu priėjo kryžkelę. Vienas patraukė kairėn, kitas dešinėn. Po kurio laiko kvailiai susitiko kalno papėdėje. Vienas kažką laiko sugniaužęs rankoje.
– Ką tu čia turi? – susidomėjo antrasis.
– Spėk! – siūlo pirmasis.
– Paukščiuką.
– Ne.
– Gėlytę.
– Irgi ne.
– Dabar žinau. Tu laikai arklį.
Pirmasis truputį pragniaužia kumštį, žvilgteli į vidų ir sako:
– O dabar spėk, kokio jis plauko…
Ir šit staiga pradeda lyti. Pirmasis turi skėtį, kitas be skėčio. Šis ir sako:
– Greičiau išskleisk lietsargį.
– Nepadės, – pasigirdo atsakymas.
– Kaip tai nepadės? Lietsargis apsaugo nuo lietaus.
– Bet jis visas kaip rėtis.
– Tai kam tu jį pasiėmei?
– Aš maniau, kad nelis.
Tad pakelkime taures už laimingus nelaiminguosius.

103. Juokingi tostai

Eina žmogus gatve ir visą laiką pliauškina delnais.
– Ką čia tamsta veiki? – susidomėjęs paklausė praeivis.
– Vaikau krokodilus.
– Bet juk čia nėra jokių krokodilų.
– Todėl ir nėra, kad juos išvaikau.
Staiga beprotis gatvėje ėmė vaikyti žmones. Jį sugavo ir nuvedė į policiją. Atvestasis tuojau nurimo ir grįžo jam sveikas protas. Policijos komisaras jo paklausė:
– Įdomu, kaip tai įvyko, kad tamsta staiga pasveikai.
– Pone viršininke, aš jūsų bijau! – atsakė žmogelis.
– Kodėl manęs bijai?
– Todėl, kad tamsta turi proto mažiau, o jėgos daugiau negu aš.
Pakelkime taures už jėgą, kuri daro stebuklus.

102. Juokingi tostai

Susitinka du narkomanai. Vienas šypsodamasis ir sako:
– Vakar aš susapnavau, kad man padovanojo „Mersedesą“. Ir aš ėmiau važinėti ten ir atgal, ten ir atgal. Visi mane tik sveikina, tik pavydo žvilgsniais telydi…
– Tai niekis! Mano sapnas nuostabesnis: guliu aš ant sofos. Staiga pas mane į svečius ateina Sofi Loren. Aš su ja maloniai leidžiu laiką. Išsikvėpiau… Visai jėgų nebeturiu. Tik ji išėjo, įsivaizduoji, pas mane ateina Madona. Bet aš – visiškas bejėgis.
– O kodėl tu manęs nepakvietei? Aš būčiau neapsikiaulinęs.
– Aš pasižiūrėjau per langą, o tu su „Mersedesu“ duodiesi… Ne moterys tau tada galvoje buvo.
Siūlau tostą už tuos, kurie gražias svajones bent sapnuose pamato.

101. Juokingi tostai

Trečią valandą nakties nebejauną vyriškį pažadino telefono skambutis.
– Čia aš – jūsų kaimynė, gyvenanti aukštu aukščiau. Noriu pasakyti, kad jūsų šuns skalijimas neleidžia man užmigti. Aš labai prašau, sudrausminkite tą keturkojį jūsų draugą!
Kitą naktį, maždaug tuo pačiu laiku, telefono skambutis pažadino kaimynę.
– Čia aš – jūsų kaimynas, gyvenantis vienu aukštu žemiau. Tai jūs vakar mane pažadinote ir skundėtės, jog mano šuo neleidžia jums užmigti?
– Taip, tai aš.
– Apgailestaudamas noriu jums pranešti, kad aš neturiu jokio šuns.
Tenetemdo maži nesusipratimai gerų kaimyninių santykių. Juk teisingai sakoma, jog geras kaimynas brangesnis už giminę. Tad pakelkime taures už gerus kaimyninius santykius.

7 puslapis iš 14« Pirmas...3456789101112...Paskutinis »