190. Juokingi tostai

Jaunuolis, vadinantis save poetu, pasakė, baigęs skaityti eilėraštį:
– Nėra nieko sunkiau, kaip skaityti savo eiles.
– Dar sunkiau jas klausyti, – atsakė kažkas iš salės.
Tad išgerkim už tai, kad mes lengvai pakeltume sunkumus!

189. Juokingi tostai

Vienas žmogus staiga susirgo ir, neatidėliojant, užsisakė sau karstą.
– Ar ne geriau gydytoją iškviesti? – klausia jo kaimynai.
– Tik bereikalingos išlaidos, – atsakė ligonis, – jei tokį didelį kelią praėjau – buvau visai sveikas ir susirgau, tai dabar jau nuo ligos iki karsto nebetoli!
Tad išgerkim už stiprią sveikatą!

188. Juokingi tostai

Vienas senis niekaip negalėjo prie elektros priprasti. ”Tikriausiai kažkur yra dagtis ir žibalą degina” – galvojo jis. Tik kaip ji užsidega nesuprato. Kartą vakare nutarė lempą užgesinti. Užlipo ant taburetės ir ėmė pūsti į ją. Pūtė, pūtė, net galva apsisuko, o šviesa negęsta. Supyko senis ir trenkė per lemputę lazda.
Tad išgerkim už tai, kad lazdas naudotume tik pačiais kraštutiniais atvejais.

187. Juokingi tostai

Turguje stovi mažas berniukas su ožkos sūrio pintine ir šaukia:
– Kam gero sūrio – čionai! Pas mane! Geras sūris!
– Prisiek motina, kad tavo sūris iš tiesų geras, – sako pirkėjas.
– Prisiekiu motina. Man pati senelė sakė: eik į turgų, parduok sūrį. Mums jis jau nebegeras, bet pardavimui tiks.
Tad išgerkime už tiesą!

186. Juokingi tostai

Kartą pasišaukė kunigaikštis muzikantą, kad tas palinksmintų jį. Pradėjo muzikantas groti.
– Tebūnie palaiminta tavo ranka, – pagyrė jį kunigaikštis. – Dovanoju tau sidabro apyrankę.
Padėkojo muzikantas ir ėmė groti toliau.
– Savo žirgo tau nepagailėsiu! – įsismagino kunigaikštis. Dar smagiau ėmė groti muzikantas.
– Dovanoju tau karvę, – sako kunigaikštis.
Kitą dieną atėjo muzikantas atsiimti dovanų.
– Koks sidabras, koks žirgas, – atsakė prasiblaivęs kunigaikštis. – Tu vakar padarei man malonumą savo grojimu, aš tau – savo pažadais. Tai kas liko man šiandien iš tavo grojimo, tas pats tau iš mano pažadų.
Išgerkim už tai, kad mes visada, esant bet kokioms aplinkybėms, sugebėtume ištęsėti savo žodį.

185. Juokingi tostai

Plaukia laivas. Kajutėje keleivis fokusininkas, linksmina laivo komandą. Visi vyrai ir netgi kapitono papūga, tupėdama ant kartelės, susidomėję seka triukus. Iliuzionistas visiems parodo tuščią užtiesalą. Ir staiga iš po jo ištraukia akvariumą su žuvytėmis. Plojimai. Papūga susižavėjusi mojuoja sparnais. Fokusininkas ant akvariumo užmeta užtiesalą, čia pat nutraukia jį… Akvariumo su žuvytėmis jau nebėra…
Tuo metu laivas užplaukia ant minos. Kurtinantis sprogimas. Laivas palengva grimzta ir… nuskęsta. Virš bangų tik laivo nuolauža. Ant jos tupi papūga ir įdėmiai žiūri į vandenį.
– Įdomu, ką jis mums dar parodys? – sako ji.
Pakelkime taures už tai, kad Seimo kapitonai neužplukdytų Lietuvos laivo ant minos, ir mes neliktume papūgomis, besigrožinčiomis fokusais!

184. Juokingi tostai

Kartą iš zoologijos sodo pabėgo du liūtai. Jau po poros dienų vienas liūtas sugrįžo alkanas ir apšiuręs. Tik po mėnesio antrą liūtą sugavo ir vėl grąžino į narvą. Šis buvo žvalus, nusipenėjęs…
– Kaip tu gyvenai ištisą mėnesį? Kuo maitinaisi? – susidomėjo jo narvo kaimynas.
– Aš patekau į žemės ūkio ministeriją. Kasdien sušveisdavau po vieną tarnautoją ir niekas nepasigesdavo dingusiojo. Tačiau paskutinę mano laisvės dieną aš apsirikęs sudorojau valytoją… Čia ir buvo mano nelaimė.
Pakelkime taures už tai, kad tarnyboje niekas mūsų nesuėstų!

183. Juokingi tostai

Slampinėja vilkas su lape po mišką taikydamiesi ką nors nugvelbti ir ant danties užmesti. Staiga mato ant medžio šakos varna tupi, snape gabalą sūrio laiko… Taikosi, pajuodėlė, kaip patogiau įsitaisyti ir papietauti.
Vilkas ir šiaip, ir taip meilikaudamas prašo nors mažyčio trupinėlio, bet varna nė klausyti nenori. Tada laputė kūmutė, tarsi užvesdama kitą temą, staiga ir klausia:
– Varna, varnele, ar buvai šeštadienio talkoje?
– Buvau! – karktelėjo varna, o sūris lept ir iškrito.
Kitą dieną vėl vilkas su lape slampinėja po mišką. Žarna žarna ryja – taip norisi ką nors į skrandį pasiųsti… O medyje ir vėl ta pati varna, ir vėl su sūriu. Vilkas pradeda kaulyti. Nesiseka. Čia laputė kūmutė pricimpina prie medžio ir klausia:
– Varna, varnele, ar buvai šeštadienio talkoje?
Varna neskubėdama pasikiša po sparnu sūrį ir krankteli:
– Buvau!
– O rytoj ar eisi?
– Ką? – pasipiktino varna. – Ir vėl talka? – skėsteli ji sparnais.
Sūris lept ir iškrinta.
Tad pakelkime taures už tai, kad niekam niekada jau nebereikės eiti į Lenino pramanytas šeštadienio talkas.

182. Juokingi tostai

Lokys skaito laikraštį. Pro šalį bėga laputė.
– Ką gero rašo? – užšnekina ji lokį.
– Ką čia, velnią, gero rašys… Rašo, kad kainos vėl kyla.
– Vieni niekai… – atsakė laputė. – Kas valgė vištieną, tas ir toliau ją raitys… O kas čiulpė leteną, tas ją ir čiulps.
Lokys supyko, metė laikraštį ir patraukė į mišką. Miške jis pamatė beždžionę. Sėdi ji ant šakos ir laikraštį skaito.
– Ką rašo laikraščiai? – klausia lokys, lyg pats būtų neskaitęs.
– Ką čia, po perkūnais, gero rašys… Kainos vėl kyla.
– Niekai… – numojo letena lokys. – Kas su šiltais kailiniais vaikščiojo, tas ir tebevaikščios. O kas su pliku užpakaliu – tas ir toliau bus su pliku… – pasakė lokys.
Tad pakelkime taures už varguolius!

181. Juokingi tostai

Sugužėjo suliuoksėjo žvėrys rinkti liūto pavaduotojo.
– Rinkite mane! – siūlėsi lapė.
– Moteriškė šiam postui netinka! – suūžė žvėrys.
– Tai rinkite mane! – į priekį lenda ežys.
– Tu – dygliuotas! Visus subadysi.
Ir žvėrys vienbalsiai išrinko liūto pavaduotoju kiškį ilgaausį.
Kartą jis linksmai liuoksi per mišką ir mato besidarbuojančią mešką. Prisitaikė ir spyrė jau į šlaunikaulį, kad toji net suaimanavo.
– Aš tave, kiški, norėčiau pasveikinti… – užuot supykusi, linktelėjo meška.
Padrąsintas ir labai patenkintas žvairys striksi tolyn. Žiūri – vilkas. Ir jam spyrė. Kad užkauks pilkis…
– Aš tave, kiški… Sveikinu!
Skeltalūpis pastrykt į tankmę. O ten šernas. Ir tam spyrė.
– Aš tave, žvairy, į miltus sumalsiu! – sužviegė šernas, atstatęs baisias iltis.
– Matyti, kad šita kiaulė nebuvo rinkimuose, palingavo ausimis kiškis.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie nedalyvavo rinkimuose!

180. Juokingi tostai

Liūtas atsikėlė be nuotaikos ir labai piktas. Sutikęs tigrą jis suriko:
– Kas yra visų žvėrių karalius?
– Tu esi visų žvėrių karalius, senasis mano bičiuli, – išsigandęs atsakė tigras ir atatupstas atsitraukė.
Sutikęs gorilą liūtas vėl suriaumojo:
– Ar žinai, kas yra visų žvėrių karalius?
– Kaip gi aš galiu nežinoti, garbingasis liūte, – nuolankiai atsakė beždžionė. – Tu esi mūsų karalius.
Liūtas patenkintas… Ir štai jo kelyje dramblys. Liūtas rūsčiai suriaumojo:
– Tai kas yra visų žvėrių karalius?
Dramblys, užuot atsakęs, apkabina liūtą straubliu ir iškėlęs taip teškia, kad nelaimingajam net kibirkštys akyse pasirodo. Liūtas ir sako jam:
– Ar verta pykti vien dėl to, kad nežinai, kaip atsakyti?
Pakelkime taures už tai, kad mes visada žinotume, kada ir ką paklausti.

179. Juokingi tostai

Geležinkelio stotis. Būriuojasi žmonės norėdami sutikti savo artimuosius, pažįstamus. Traukinys sustoja. Iš vieno vagono išlipa senas žydas. Jį apspinta giminaičiai ir ima klausinėti:
– Mielasis Abramai, kaip sekėsi kelionė? Kaip sveikata? Ar nepavargote?
– Ui! Klausykite, aš taip blogai važiavau, taip blogai važiavau… Man davė labai blogą bilietą: aš visą laiką sėdėjau atbulinėje sėdynėje, o ten trauka… Man ir dabar galva sukasi. Aš taip blogai važiavau, taip blogai važiavau… Dieve mano!
– Tai kodėl su kuo nors nepasikeitėte vietomis? Seneliui būtų kas nors užleidęs savo vietą.
– O su kuo gi aš keisiuosi. Juk kupė daugiau nieko nebuvo!
Siūlau tostą už tai, kad mums gyvenime niekada netektų atsidurti seno žydo vietoje.

178. Juokingi tostai

Tai buvo labai seniai. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Keliaudamas žydas nakvojo karčiamoje. Valgyti jau nieko nebuvo, išskyrus duoną ir kiaulieną. Išalkęs žydas valgė viską.
Staiga kilo audra. Pradėjo blykčioti žaibai. Be paliovos trankėsi perkūnas. Kilo uraganinis vėjas…
– Viešpatie, atleisk man! – išsigandęs meldėsi žydas ir čia pat ėmė gėdinti Dievą:
– Argi verta dėl to mažyčio gabaliuko kiaulienos kelti tokį didelį triukšmą?
Tad pakelkime taures už šeimininkus, taip gražiai paruošusius šį vaišių stalą.

177. Juokingi tostai

Į vieną miestelį atvyko rabinas. Tačiau nė vienas žydas jo nepasitiko. Tuomet jis pakėlė rankas į dangų ir sušuko:
– Lai pavirsta šis miestelis pelenais! Lai jis sudega iki pačių pamatų!
Tačiau tuojau pat rabinui pagailo žmonių ir jis tarė:
– Visatos Valdove, galingasis Dieve, Viešpatie, neatsiųsk gaisro į šį miestelį.
Ir įvyko stebuklas – miestelis nesudegė. O kas būtų buvę, jeigu rabinas nebūtų atšaukęs savo prakeikimo?
Pakelkime taures už gailestingumą.

176. Juokingi tostai

Kartą pagyvenęs vyriškis atėjo pas gydytoją. Pacientas atrodė labai išvargęs, kažko prislėgtas.
– Pone gydytojau, – pasakė jis liūdnu balsu, – aš nežinau, kas man darosi. Pastaruoju metu naktį niekaip negaliu užmigti.
Gydytojas apžiūrėjo vyriškį ir prirašė švelniai veikiančių raminamųjų vaistų.
– Tai turėtų padėti! – pasakė gydytojas.
Po poros savaičių vyriškis vėl pasirodė gydytojo kabinete.
Vaistai beveik nepadėjo. Gydytojas patarė vakarais pasivaikščioti, ritmiškai giliai kvėpuoti, atlikinėti lengvus gimnastikos pratimus.
– Šiaip jau jūsų sveikata gera! – nuramino gydytojas liūdnomis akimis žiūrintį vyriškį.
Po keleto dienų vyras vėl atvyko pas gydytoją. Šį kartą jis gavo receptą stipriai veikiančių migdomųjų. Gydytojas prieš tai jį įspėjo apie galimą pavojų, kuris tyko, jeigu vaistai vartojami didelėmis dozėmis ir ilgai.
Tačiau po kurio laiko vyras vėl pasibeldė į gydytojo duris.
– Dabar tegali padėti tik viena vienintelė priemonė, – pasakė gydytojas. – Tiesa, ji nėra pigi, tačiau ilgalaikė. Šią priemonę aš pats išbandžiau. Padarykite ir jūs taip. Ji tiesiog stebuklus daro!
Vyriškis daugiau gydytojo kabinete nebesirodė.
Tad pakelkime taures už tą nuostabią priemonę nuo nemigos, kuri vadinasi televizoriumi.

2 puslapis iš 1412345678910...Paskutinis »