Vedžioti už nosies

Vedžioti už nosies – meluoti, nepildant duotų pažadų ar įsipareigojimų. Posakis kilęs iš gyvulininkystės praktikos: sunkiai tramdomiems gyvuliams į nosį įveriama grandis, už kurios jie klusniai leidžiasi vedžiojami.

Vartotojiška visuomenė

Vartotojiška visuomenė (angl. Consumer society) visuomenė be dvasinių prioritetų, pagrindinį dėmesį skirianti materialinei gerovei, aukodama tam moralines vertybes. Posakio autorius – austrų filosofas I. Iličius (Ivan Illich, 1926–2002), pavartojęs jį knygoje „Linksmos nuotaikos priemonės“ (Tools of Conviviality, 1973).

Valstybė valstybėje

Valstybė valstybėje (lot. Imperium in Imperio) a) savarankiška organizacija, turinti savo infrastruktūrą ir nepaklūstanti šalies įstatymams; b) savarankiškas geografinis ar politinis darinys kurios nors šalies teritorijoje (pvz., Vatikanas Romos mieste). Terminas atsirado XVI a. Prancūzijoje, apibūdinant hugenotų (protestantų) kontroliuojamas žemes.

Valstybė – tai aš!

Valstybė – tai aš! (pranc. L’État, c’est moi) sakoma apie diktatorišką, autokratišką vadovą, politiką, valstybės ar kolektyvo interesus tapatinantį su savaisiais. Posakio autoriumi laikomas Prancūzijos karalius Liudvikas XIV (Louis XIV, 1638–1715, valdė 1643–1715), dvariškių pramintas „karaliumi saule“. 1668 m. jis esą atėjęs į parlamento posėdį ir išplėšęs iš protokolų knygos lapus, susijusius su 1648 m. neramumais, kuriuos parlamentas palaikęs. Po to karalius ištaręs garsiąją frazę: „Jūs manėte, ponai, kad valstybė – tai jūs. Klydote! Valstybė – tai aš!“.

Valdžios koridoriai

Valdžios koridoriai (angl. The Corridors of Power) apie uždaras, visuomenės kontrolei ir žiniasklaidai neprieinamas valdžios sferas, kuriose priimami svarbūs politiniai spendimai. Posakio autorius – anglų rašytojas, fizikas ir valstybės veikėjas Č. Snou (Charles Percy Snow, 1905–1980), pavadinęs taip savo romaną (1963).

Vaivorykštinė vyriausybė

Vaivorykštinė vyriausybė (angl. The rainbow government) koalicinė keleto, o kartais net keliolikos skirtingų partijų vyriausybė, neturinti kurios nors partijos absoliučios daugumos. Pavadinimas kilęs iš palyginimo su vaivorykštės spektru. Tipiškas pavyzdys yra Suomija, kur nuo pat nepriklausomybės pradžios (1918) nė viena partija nelaimi absoliučios daugumos, todėl ten tapusi norma, jog stabilią vyriausybę formuoja 4-5 partijos.

Užkasti talentą

Užkasti talentą – neatskleisti ar neišnaudoti savo gabumų. Iš Kristaus palyginimo apie tris tarnus, kuriems iškeliaudamas šeimininkas palikęs saugoti turtą ir davęs pinigų pagal jų gabumus: vienam penkis talentus (toks svorio matas ir piniginis vienetas), kitam – tris, o trečiam – vieną. Pirmieji du gautuosius pinigus paleido į apyvartą ir gavo pelną, o trečiasis talentą užkasęs. Grįžęs šeimininkas išvadino trečiąjį tinginiu ir netikėliu, atėmė iš jo talentą ir atidavė pirmajam, daugiausia uždirbusiam.

Uždraustas vaisius

Uždraustas vaisius – kas nors labai viliojančio, bet draudžiamo. Senajame Testamente juo vadinamas Rojaus sodo Pažinimo medžio vaisius, kurį skinti ir ragauti pirmiesiems bibliniams žmonėms – Adomui ir Ievai – Dievas buvo uždraudęs. Ievą paragauti šio vaisiaus sugundęs žaltys, o Adomą tai padaryti prikalbinusi Ieva. Už draudimo sulaužymą pirmoji žmonių pora buvusi išvaryta iš rojaus.

Užburtas ratas

Užburtas ratas (lot. Circulus vitiosus ‘ydingas ratas’) sudėtingos aplinkybės ar situacija be išeities, kai grįžtama prie pradinių sąlygų. Logikoje taip vadinama klaida, kai teiginys įrodinėjamas tuo, ką reikia įrodyti, pvz.: žmogui būdingos ydos yra tos, kurios būdingos žmogui. Pirmasis užburto rato savoką logikoje apibrėžęs sen. graikų filosofas Aristotelis (Aristoteles, 384–322 pr. m. e.).

Ugnimi ir kalaviju

Ugnimi ir kalaviju (lot. Ferro ignique / flammamque ‘geležimi ir ugnimi / liepsna’) smurtu, žudant ir deginant. Galėjęs kilti iš perfrazuoto sen. graikų gydytojo Hipokrato (~460 – ~370 pr. m. e.) posakio Quod medicamentia non sanat, ferrum sanat, quod ferrum non sanat, ignis sanat (‘ko negydo vaistai, gydo geležis, ko negydo geležis, gydo ugnis’). Hipokratas turėjo galvoje operavimą ir žaizdos ar pūlinio prideginimą. Bene pirmasis šį posakį pavartojęs romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.): ‘geležies ir liepsnos bijokimės’. Posakį kartojo ir kiti romėnų autoriai, jį ypač mėgęs istorikas Livijus (Titus Livius, 59 pr. m. e.): omnia ferro ignique vastata ‘viskas geležimi ir ugnimi nusiaubta’.

Tuštybės mugė

Tuštybės mugė (angl. Vanity Fair) apie visuomenę, kurios prioritetai yra karjeros siekimas, prestižo vaikymasis, snobizmas. Posakio autorius – anglų rašytojas Dž. Banjanas (John Bunyan, 1628–1688), pavartojęs jį alegoriniame kūrinyje „Piligrimo kelionė“. Vėliau posakį išpopuliarino anglų rašytojas V. Tekerėjus (William Makepeace Thackeray, 1811–1863) išleidęs satyrinį romaną tokiu pavadinimu, kuriame ironiškai vaizduojama to meto Anglijos visuomenė.

Trojos arklys

Trojos arklys – a) klasta; b) klastinga ar pražūtį nešanti dovana. Pasak Homero (Homerus, 8 a. pr. m. e.) ir Vergilijaus (Publius Vergilius Maro, 70–19 pr. m. e.), niekaip negalėdami įveikti Trojos, graikai sugalvojo įsigauti į miestą klasta: sumeistravo didžiulę medinę arklio formos talpą, į kurią uždarė keletą savo karių, o patys suvaidino išvykimą namo. Trojėnai, pamanę, jog graikai pasitraukė ir paliko jiems dovanų medinį arklį, džiūgaudami įsitempė arklį į miestą ir ėmė švęsti laimingą karo baigtį. Nepadėjo nė žynio Laokoonto perspėjimas nepasiduoti graikų klastai. Sulaukę nakties, arklio viduje buvę graikai išlindo lauk ir atvėrė Trojos vartus už jų jau laukusiems draugams. Įsiveržę graikai nusiaubė Troją. Su šiuo tekstu susijusi patarlė Bijok danajų, dovanas nešančių.

Trisdešimt sidabrinių

Trisdešimt sidabrinių – išdaviko honoraras, materialus atlygis už išdavystę. Pasak Naujojo Testamento, Judas už 30 sidabrinių išdavęs Kristų: „Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių“. Taip pat žr. Judo sidabriniai.

Titaniškos pastangos

Titaniškos pastangos – didelės, daug jėgų reikalaujančios pastangos kokiam nors tikslui pasiekti. Panašią reikšmę turi posakis titaniškas darbas. Graikų mitologijoje titanai ir titanidės buvo Gajos (žemės) ir Urano (Dangaus) vaikai, kurių būta 12, tarp jų ir Okeanas, Kronas, Rėja, Temidė. Vėliau iš titanų Krono ir Rėjos (brolio ir sesers) gimę kiti graikų dievai, tarp jų ir Dzeusas, pradėjęs kovą su titanais dėl valdžios žemėje. Dešimt dienų trukusią kovą laimėjęs Dzeusas su savo šalininkais. Nugalėtieji titanai buvo įkalinti Tartare, požemio karalystėje. Kovoje nedalyvavo Okeanas ir jo seserys titanidės.

Tikslas pateisina priemones

Tikslas pateisina priemones (it. Il fine giustifica a mezzi) sakoma, norint pateisinti nelegalias, nehumaniškas ar brutalias priemones, siekiant kilnaus ar visuomenei svarbaus tikslo. Minties (bet ne posakio) autoriumi laikomas italų politikos filosofas, istorikas, muzikas ir rašytojas N. Makiavelis (Niccolo di Bernardo dei Machiavelli, 1469–1527). Knygoje „Valdovas“ jis rašo: ‘valdovas, ypač naujas valdovas, negali vadovautis visu tuo, dėl ko žmonės yra laikomi gerais, kadangi, norėdamas išsaugoti valstybę, dažnai esti priverstas sulaužyti savo žodį, nepaisyti artimo meilės, žmoniškumo ir religijos.’). Taip pat: ‘apie žmonių darbus, ypač apie valdovų, nes jų į teismą nepašauksi, sprendžiama pagal jų rezultatus. Tegu tik valdovas laimi ir išsaugo savo rankose valstybę – ir kiekvienas visas jo priemones laikys garbingomis ir vertomis pagyrimo’.

7 puslapis iš 33« Pirmas...3456789101112...Paskutinis »