Iš nieko niekas neatsiranda

Iš nieko niekas neatsiranda (lot. Ex nihilo nihil fit) sen. graikų filosofo Parmenido (520–450 pr. m. e.) teiginys, kartotas ir vėlesnių autorių.

Iš Dievo malonės

Iš Dievo malonės (lot. Dei gratia) – a) apie turimą karaliaus titulą ir valdžią; b) apie kokią nors sėkmę ar įgimtą talentą. Posakio šaltinis – Naujasis Testamentas, kuriame apaštalas Paulius pirmajame laiške korintiečiams rašo: „Dievo man suteikta malone aš, kaip išmanus statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato toliau”.

Istorija yra gyvenimo mokytoja

Istorija yra gyvenimo mokytoja (lot. Historia est magistra vitae) nežinantys istorijos kartoja savo pirmtakų klaidas. Posakio autorius – romėnų politikas, filosofas ir oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.), apibūdinęs istoriją dar ir kaip amžių liudininkę, tiesos šviesą, atminties gyvastį, senovės skelbėją.

Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus – nėra problemos

Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus – nėra problemos, ciniškas teiginys, jog visos žmogaus problemos dingsta po jo mirties, t.y. jį nužudžius ar palaukus, kol jis numirs. Posakio autorystė priskiriama TSRS vadovui J. Stalinui (1879–1953, vyriausybės vadovas 1941–1953). Tačiau nepaliudyta, kad jis kada nors taip būtų sakęs ar kur nors rašęs. Pats posakis atėjo iš rusų rašytojo A. Rybakovo (1911–1998) romano „Arbato vaikai“, kuriame Stalinas taip pateisina kariškių sušaudymą Caricyne 1918 m.: „Mirtis išsprendžia visas problemas. Nėra žmogaus, nėra ir problemos“.

Ir tu, Brutai!

Ir tu, Brutai! sakoma išduodančiam artimam draugui, kuriuo buvo labai pasitikėta. Brutas (Marcus Junius Brutus, 85–42 pr. m. e.) buvo Romos senatorius ir geras imperatoriaus Julijaus Cezario (Gaius Iulius Cęsar, 100–44 pr. m. e.) draugas. Tačiau Cezariui nežinant, Brutas susidėjo su jo priešininkais, įsitraukė į sąmokslą ir buvo vienas iš Cezario žudikų, tuo labai nustebinęs patį žudomąjį. Et tu, Brute! (‘ir tu, Brutai’) – esą buvę paskutinieji Cezario žodžiai. Tokį posakį išpopuliarino V. šekspyras (William Shakespeare, 1564 – 1616) tragedijoje „Julijus Cezaris“ (1599). Iš Bruto pavardės kilo būdvardis brutalus ‘žiaurus’.

Ir sienos turi ausis

Ir sienos turi ausis – patarimas atsargiau kalbėti netgi ten, kur, atrodo, niekas pašalinis negirdi; perspėjimas dėl pavojaus būti klausomiems. Posakio autorius – ispanų rašytojas Servantesas (Miguel de Cervantes Saavedra, 1547–1616), pavartojęs ją romane „Don Kichotas“ (1605–1615).

Įprotis – antroji prigimtis

Įprotis – antroji prigimtis (lot. Consuetudo est altera natura) sakoma apie įkyrų ar žalingą įprotį, kurio sunku atsikratyti, kaip ir įgimtos ypatybės. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.), tačiau pačią mintį Ciceronas paėmė iš Aristotelio (Aristoteles, 384–322 pr. m. e.) veikalo.

Įnešti savo indėlį

Įnešti savo indėlį, skirti ko nors dalį bendram reikalui, prisidėti prie jo. Perfrazuota iš Naujojo Testamento epizodo apie našlės paaukotus skatikus: „Pakėlęs akis, Jėzus išvydo turtuolius, dedančius savo dovanas į aukų skrynią. Jis pamatė ir vieną vargšę našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius. Ir jis tarė: ‘Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. Anie visi metė į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui’“.

Ilga ranka

Ilga ranka (lot. Longa manus) toli siekianti kieno nors valdžia ar kontrolė. Posakis kilęs iš romėnų teisės, kurios pradžia laikomi „Dvylikos lentelių įstatymai“ (450 m. pr. m. e.); ši teisė suteikta didžiulę valdžią vyrams tvarkyti savo šeimos narių likimus – laikyti visus ‘po ranka’, kad ir kur jie bebūtų. Posakis randamas romėnų poeto Ovidijaus (Publius Ovidius Naso, 43 pr. m. e.) poemoje „Herojės“, kur Elena, susirašinėdama su Trojos karalaičiu Pariu, jam nuogąstaudama atrašo, jog ir išvykusio jos vyro Menelajo ‘karališka ranka ilga yra’ (longas regibus esse manus).

Ievos kostiumas

Ievos kostiumas – moters nuogumas. Vilkėti Ievos kostiumu reiškia būti nuogai. Posakio kilmę žr. Adomo kostiumas.

Ieškoti kaip su žiburiu

Ieškoti kaip su žiburiu, stropiai ar atkakliai ieškoti. Posakis kilo iš pasakojimo apie sen. graikų filosofą Diogeną Sinopietį (412–323 pr. m. e.), kuris esą vaikštinėjęs dieną su uždegtu žibintu po pilną žmonių turgaus aikštę. Paklaustas, ko ieškąs, Diogenas atsakęs: „Ieškau žmogaus“. Fedro (Phaedrus, 15 pr. m. e.) pasakėčioje „Ezopas ir plepūnas“ žibinte ugnį į namus nešęs vergas Ezopas, šmaikštuolis pasakėčių autorius. „Tolokai buvo eiti į namus aplink, todėl patraukė tiesiai – aikštės viduriu. Čia jo plepūnas neištvėrė neužkalbinęs: ‘Ezopai, ko vidudienį su žiburiu?’ / ‘žmogaus, – atsakė, – ieškau’.

Ieškok moters

Ieškok moters (pranc. Cherchez la femme) sakoma kaip užuomina, jog nusikaltimas ar skriauda yra tiesiogiai ar netiesiogiai padaryta dėl moters. Posakio autorius – Paryžiaus policijos vadovas generolas leitenantas G. de Sartinas (Antoine Raymond Jean Gualbert Gabriel de Sartine, 1729–1801), vėliau tapęs Prancūzijos jūrų ministru (1774–1780). G. de Sartinas esą taip patardavęs savo pavaldiniams, ypač tais atvejais, kai nusikaltimas atrodydavęs neišaiškinamas. G. de Sartinas būdavo įsitikinęs, jog visais sudėtingais atvejais vienaip ar kitaip į nusikaltimą yra įsivėlusi moteris – ar kaip bendrininkė, ar kaip šalutinė priežastis. Vadinasi, rasti tą moterį reiškė išaiškinti nusikaltimą.

Idėja fiks

Idėja fiks (pranc. Idée fixe ‘fiksuota mintis’) įkyri, maniška idėja. Spėjama, kad terminas pirmiausia atsiradęs medicinoje ir reiškęs persekiojančią liguistą, netikusią mintį.

Į tą pačią upę dukart neįbrisi

Į tą pačią upę dukart neįbrisi, apie nuolatinį ir neišvengiamą visa ko kitimą. Posakio autorius – sen. graikų filosofas Heraklitas iš Efeso (554–483 pr. m. e.).

Homo soveticus

Homo soveticus (lot. ‘sovietinis žmogus’) ironiškas Tarybų Sąjungos gyventojo, apdoroto komunistinės propagandos ir ideologijos, apibūdinimas. Termino autorius – rusų filosofas ir publicistas A. Zinovjevas (1922–2006), taip pavadinęs savo knygą (1982), skirtą vadinamojo „tarybinio žmogaus“ pasaulėžiūros analizei. Terminas sukurtas pagal kitų analogiškų žmogų nusakančių biologinių terminų pavyzdį: homo errectus, homo sapiens ir pan., parodijuojant tuometinės ideologijos teiginį, jog per komunistų valdymo laikotarpį susiformavusi naujo tipo – tarybinė – visuomenė, o jos narys esąs naujos rūšies žmogus – tarybinis žmogus.