Baladės

Baladės – epinio pobūdžio dainos, vaizduojančios nekasdieniškus, tragiškus įvykius. Lietuvių liaudies baladėse, skirtingai nei kitų tautų šio žanro kūriniuose, vyrauja lyrinis pradas. Ši savybė lėmė, kad nemažai baladiškų kūrinių lietuvių liaudies dainų sisteminiame kataloge priskiriama vestuvių, kalendorinių apeigų, meilės, karinių-istorinių dainų žanrams. Dauguma lietuvių baladžių siužetų yra tarptautiniai, jiems artimiausi rusų, ukrainiečių, lenkų baladiniai siužetai. Lietuvių baladėse vyrauja šeimos, meilės bei karinė-istorinė tematika. Jose vaizduojami priešiški šeimos narių (vyro ir žmonos, tėvo ir dukters, marčios ir anytos, brolio ir sesers) santykiai, įvairios šeimos nelaimės (liga, mirtis), tragiškai išsisprendę mylimųjų konfliktai, dramatiški kario buities momentai. Šiose dainose išryškinami įvairūs gyvenimo reiškinių kraštutinumai, iškeliamos moralinės normos. Baladžių atlikimo nesaistė apeigos rėmai. Kita vertus, dėl dramatiško turinio, dažnų tragiškų motyvų baladės, ypač Dzūkijoje, buvo siejamos su gavėnios laikotarpiu.
[Daugiau…]

Dainuojamoji tautosaka

Dainuojamoji tautosaka – tautosakos rūšis, pasižyminti poetinio žodžio ir muzikos sinkretiškumu (muzikos ir teksto ryšys yra pirminis ir neatsiejamas) arba sintetiškumu (muzika ir žodinis tekstas sukuriami kaip atskiri elementai).
[Daugiau…]

Dainos apie gamtą

Dainos apie gamtą – tai naujoviški, teminiu bei stilistiniu pagrindu išskiriami kūriniai apie gyvūniją, paukščius, augalus, metų laikus (pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą). Skirtingai negu klasikinėje dainuojamojoje tautosakoje, gamta ir jos grožio sukeliami jausmai šiose dainose yra tiesioginis vaizdavimo objektas. Gamtos apdainavimui būdingas sentimentalumas sumišęs su didaktika, humoru, ironija. Peizažo, atskirų situacijų iš žmonių buities ir ūkinės veiklos, gyvūnijos ir augalijos gyvenimo apdainavimus tiesiogiai veikė individuali poetinė kūryba. Kai kurių dainų siužetų bei atskirų motyvų atitikmenų ištakų galima rasti senojoje lietuvių raštijoje, pasakojamojoje tautosakoje, taip pat Viduramžių pabaigos bei Renesanso literatūroje. Turinio atžvilgiu dainos apie gamtą turi panašumų su kitais lietuvių dainų žanrais. Žvėrių bei paukščių vestuvių apdainavimai ryškaus komiško vaizdo kūrimu primena vaišių ir vestuvių humoristines dainas, gyvūnų medžioklės motyvai artimi medžioklės dainų vaizdams, gyvūnijos vaizdavimo tradicija primena vaikų tautosaką.
[Daugiau…]

Darbo dainos

Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių rovimo, linų ir kanapių darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės, žvejų dainos. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Piemenų šūksnių skyrimas darbo dainoms yra sąlygiškas, remiasi tik funkciniu pagrindu. Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą (kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymų sudedamoji dalis.
[Daugiau…]

Didaktinės dainos

Didaktinės dainos – kūriniai, išsiskiriantys didaktiškumu, kandžia ironija ir perdėm moralistiniu turiniu. Jais išreiškiamas griežtas požiūris į žmonių dorą, etines vertybes, siekiama įvertinti kintančius gyvenimo procesus, kultūros bei socialinės tikrovės reiškinius. Didaktinių dainų ištakos sietinos su didaktine literatūra. XIX a. antrosios pusės ir XX a. pradžios rašytinė poezija, proza bei religinio turinio literatūra lėmė šių dainų tematiką, tiesmuką, simboliais nepridengtą pamokslavimą, atvirą moralizavimą. Literatūrinės kilmės eilės, plitusios nuorašais bei per spaudą, skatino individualių, dažniausiai anoniminių didaktinio pobūdžio dainų atsiradimą. Dalis tokių kūrinių, sukurtų reaguojant į konkrečius įvykius, trumpalaikius socialinius reiškinius, netapo populiarūs. Nesklandūs, nuo tradicinių dainų stiliaus itin nutolę eiliavimai balansuoja tarp dainos ir eilėraščio žanro. Gausumu išsiskiria dainos apie girtuoklystę, sietinos su XIX a. viduryje vykusia blaivybės akcija. Kitos šioms dainoms būdingos temos – mergystės idealizacija, jaunuolių dorybingumo apdainavimas, asketiškumo, santūrumo propagavimas. Didaktinėse dainose gausu religinių motyvų: primenamos krikščioniškos priedermės ir dorybės, smerkiamos nuodėmės ir ydos, kalbama apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, artėjančią mirtį, skatinamas dievobaimingumas.
[Daugiau…]

Emigrantų dainos

Emigrantų dainos – tai dainuojamieji kūriniai apie išeivius iš Lietuvos.
[Daugiau…]

Giesmės

Giesmės – jų tekstai yra autoriniai, t.y. išversti iš kitų kalbų (lotynų, vokiečių, lenkų) arba individualios kūrybos. Kai kurių liaudyje paplitusių tekstų kilmė nėra aiški. Dauguma giesmių plito iš giesmynų pradedant XVI a., tačiau plisdamos tarp beraščių, mažaraščių žmonių, kito, varijavo – dažniausiai trumpėjo, paprastėjo, įgijo tautosakos tekstams artimų bruožų. Evangelikų giesmės tokių bruožų turi kur kas mažiau nei katalikų. Dalis seniausių lietuviškų katalikiškų giesmių melodijų yra kilusios iš grigališkųjų, daliai tekstų buvo pritaikytos liaudies dainų melodijos, giesmėms muziką kūrė žinomi ir mažiau žinomi kompozitoriai. Visos senųjų katalikiškų giesmių melodijos turi ryškių Lietuvos regionų liaudies dainų melodikai būdingų bruožų. Katalikiškos liaudiškos giesmės giedamos per laidotuves, mirusiojo minėjimus („keturnedėlį“, metines), gavėnią, Gegužinę („Mojavą“), per bažnytines šventes, atlaidus ir kitomis progomis. Giedami ir giesmių ciklai: „Kalvarijos kalnai“, „Rožančius“ (Rožinis), „Dovydo psalmės“. Giesmėmis liaudyje vadinamos (tad paprastai giesmėms priskiriamos) ir religinio turinio dainos, dažnai nesusijusios nei su liturgija, nei su bažnytiniu kalendoriumi, o giedamos įvairiomis progomis, buityje („Žėkeli žėkelaiti“, „Ėjo šventas Petras su šventu Povilu“, „Ėjo Marija“ ir kt.).
[Daugiau…]

Humoristinės dainos

Humoristinės dainos iš kitų žanrų išsiskiria pabrėžtinu komizmu. Jose vaizduojant bet kuriuos reiškinius, įvykius, sudaromos juokingos situacijos, išryškinami komiškieji jų bruožai. Humoristinių dainų tematika įvairi, tačiau dominuoja buitinės temos. Komiškoje šviesoje parodomi vyro ir žmonos tarpusavio santykiai, jaunimo meilės bei vedybiniai rūpesčiai. Iškeliamos šalintinos žmonių ydos (tinginystė, girtavimas, rūkymas…), šaipomasi iš jų būdo ypatybių (mušeika, pikčiurna, pagyrūnas…), elgsenos, išvaizdos. Dažnai šių dainų objektas yra tam tikro statuso (senis, našlys, senbernis, davatka), luomo (bajoras, ponas, samdinys), profesijos, tautybės (čigonas, žydas, prūsas), atskirų vietovių bei tarmių atstovai. Šiam žanrui priskiriamos linksmos dainelės apie gyvūnų (uodo, voro, žvirblio, ožkos, kiškio) nuotykius. Humoristinės dainos buvo dainuojamos įvairių sueigų, pasilinksminimų metu, tačiau nėra glaudžiai susijusios nei su apeigomis, nei su kuriomis nors buitinėmis tradicijomis.
[Daugiau…]

Jaunimo dainos

Jaunimo dainos – tai kaimo jaunuomenės gyvenimą atspindinti poezija. Šios dainos pasitaiko gana archajiškų, netgi mitinius vaizdus išlaikiusių meniškai vertingų tekstų. Vis dėlto, dauguma jų yra vėlesnės negu apeiginės dainos, mažiau nusistovėjusios, laisviau plėtojamos, nors ryškių siužetų ir neturi. Ištisi posmai ar motyvai keliauja iš vienos motyvinės grupės, iš vieno tipo į kitą, susipina su kitų žanrų dainų motyvais.
[Daugiau…]

Kalendorinių apeigų dainos

Kalendorinių apeigų dainos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį, pavyzdžiui, atliekant Velykų sūpuoklines dainas, „prašoma“ aukštų linų; nuo Jurginių prasidėjusio rugių, o vėliau ir kitų javų lankymo metu dainuojamos dainos skatino javų augimą, saugojo juos nuo nelaimių. Išskirtini du stambūs kalendorinių apeigų dainų, kaip ir pačių apeigų, ciklai: žiemos ciklas (advento bei Kalėdų dainos, Užgavėnių ir gavėnios dainos); pavasario–vasaros ciklas (Jurginių dainos, Velykų dainos – lalautojų, sūpuoklinės, Sekminių dainos – paruginės bei piemenų sambarių, Joninių dainos).
[Daugiau…]

Karinės istorinės dainos

Karinėse istorinėse dainose apdainuojamos kovos su priešais, kareivio dalia, karo tarnyba. Tai visuomenės gyvenimo dainos, kuriose kartais atpažįstami istoriniai įvykiai ir tam tikro laikotarpio realijos. Karinėse-istorinėse dainose dažniausiai vaizduojamas tam tikrų visuomenės sluoksnių (karių, sukilėlių, rekrūtų, tremtinių, partizanų) gyvenimas. Kartais jose apdainuojami patriotiniai žygdarbiai (pavyzdžiui, apie Darių ir Girėną).
[Daugiau…]

Krikštynų dainos

Krikštynų dainos – vokalinio folkloro kūriniai, atliekami krikštynų apeigų metu. Krikštynų dainų išlikę labai nedaug. Beveik neužrašyta apeiginių krikštynų dainų, skirtų krikštijamo vaiko likimui lemti (tokių dainų gausu latvių tautosakoje). Daugiausia žinoma krikštynų vaišių dainų. Tai kūmų apdainavimai arba su kūdikio laukimu ir gimimu temiškai susiję kūriniai. Kūmų apdainavimai dažniausiai humoristiniai, šiek tiek primenantys vestuvininkų apdainavimus, o erotiniais motyvais – talalines. Dainos apie kūdikio radimąsi kartais turi baladės bruožų, o temiškai artimos meilės dainoms.
[Daugiau…]

Literatūrinės dainos

Literatūrinės dainos – tai autoriniai poetiniai kūriniai, kurie ima gyvuoti kaip liaudies dainos. Literatūrinėmis dainomis virto originalioji XIX a.–XX a. lietuvių poezija bei kitų tautų poetų vertimai. Dainuojami A. Strazdo, A. Vienažindžio, K. Aleknavičiaus, S. Valiūno, Maironio, S. Nėries, L. Giros, K. Binkio ir kitų žinomų bei anoniminių autorių kūriniai. Literatūriniai tekstai buvo kūrybiškai perimami, gludinami pagal atlikėjų supratimą, skonį. Plisdamos literatūrinės kilmės dainos sutautosakėja: tekstai ima varijuoti, originalas trumpinamas, praleidžiant atskirus jo fragmentus, įterpiami kitų dainų posmai, prikuriami nauji, eiliavimas priartėja prie liaudies dainoms būdingo stiliaus. Poetinei eilėraščio formai įtakos daro ir melodija. Literatūrinės dainos lengvai atpažįstamos iš rimuotų tekstų, sentimentalaus arba didaktinio stiliaus.
[Daugiau…]

Meilės dainos

Meilės dainos – tai apibrėžtos funkcijos neturintys dainuojamosios tautosakos kūriniai, kuriuose apdainuojamas meilės ilgesys, susitikimai, vilionės, taip pat įsimylėjėlių apkalbos, priekaištai, išsiskyrimas, mirtis. Meilės daina apskritai yra naujas, tarpinis reiškinys tarp senosios liaudies lyrikos ir literatūrinės kūrybos. Lietuvių liaudies meilės dainose nerasime atvirai reiškiamų jausmų, meilės scenų. Tuo jos skiriasi nuo naujoviškų, XX a. pradžioje ėmusių iš miesto atkeliauti meilės dainų – romansų.
[Daugiau…]

Mitologinės dainos

Mitologinės dainos – tai mitines būtybes vaizduojantys kūriniai, kuriuose vyrauja dangaus kūnų – saulės, mėnulio, aušrinės žvaigždės – įvaizdžiai, pastebima žemės garbinimo atgarsių ir pan. Bemaž visos mūsų mitologinės dainos žinomos tik iš vieno šaltinio – iš L. Rėzos paruošto ir 1825 m. išleisto lietuvių liaudies dainų rinkinio „Dainos“. Vėlesnė dainų rinkimo istorija nepatvirtina šio žanro dainų egzistavimo fakto. Prie jų priskiriami kai kurie eiliavimai (kuriuose minimi mitiniai personažai) įvardytini jau kaip literatūrinės kilmės kūriniai ir aiškumo į šią situaciją taip pat neįneša, kaip ir L. Rėzos paskelbtų dainų perspausdinimas ar jų perrašinėjimas ir įtraukimas į tautosakos rinkinius. Taigi greta mitologinių dainų lietuvių folkloristikoje egzistuoja jų autentiškumo problema, aktualizuota jau XIX a. Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad L. Rėza, veikiamas to meto romantinio požiūrio į folklorą, su dainų tekstais elgėsi laisviau, negu mes dabar reikalaujame ir suprantame. Be to, jis buvo susipažinęs ir su latvių mitologija ir žinojo latvių dainų siužetus apie mitinius įvykius. Tai leidžia manyti, kad rinkinyje paskelbtos mitologinės dainos – paties L. Rėzos sueiliuoti lietuvių tikėjimai į saulę, mėnulį, žvaigždes, kurie, kaip jis pats sako, jo laikais dar buvę gyvi (galimas dalykas, kad dar buvo ir dainų nuotrupų, išreiškiančių tuos tikėjimus). Vis dėlto mitologinių dainų skelbimo ir tyrinėjimo tradicija leidžia jas laikyti lietuvių dainuojamosios tautosakos repertuaro dalimi.
[Daugiau…]